Vilija Zujienė
Laikas nenumaldomai verčia kalendoriaus lapelius su datomis, kurias kartais ima noras sustabdyti, kad galėtum pažvelgti atgalios…
Spalio pabaigos popietė su poete, Nepriklausomų rašytojų sąjungos nare, buvusia mokytoja, „Gabijos“ klubo nare, Prienų muziejaus vokalinio ansamblio „Marginys“ dainininke, švelnia ir mylinčia net žemės grumstelį Stefa Juršiene susitikti atvyko gausus būrys žmonių, norinčių pabendrauti ir sutikti vienuoliktąją jos poezijos – sonetų knygą „Atsigrįžimai“.
Kaip įžanga knygos sutiktuvėms nuskambėjo neapoliečių liaudies daina „Santa Liučija“ ir dar kitos. Tai nuteikė dvasiniam bendravimui, kurio metu skambėjo poetės eilės, kurias skaitė žmogus, glaudžiai susijęs su eilėmis – Aušra Kazlauskienė. Ramus, it tekančio Nemuno vandens bangelių pleškenimas į krantą, Rasos Zdanevičienės balsas tarsi sustabdė laiką ir leido jam tekėti sulėtinta srove.
Ne kartą teko bendrauti su S. Juršiene ir kaskart po kiekvieno trumpo bendravimo pasijusdavau kaip mokinė, kuriai patarimas, gražus žodis ir užuojauta nuvydavo negandas šalin. Tokia, pasirodo, buvusi mokytoja ir liko savo mokiniams, kurių smilkinius nubalino laiko bėgsmo šerkšnas, kurie jau ne vieną šaukštą suragavę gyvenimo patirties, kurie, prisimindami mokytojos pamokas, dalinasi jomis su vaikais, anūkais…
Bendramintė, gera S. Juršienės draugė, pristatydama poetės knygelę, sakė, kad laikas, lyg brolis, mokantis mylėti, džiaugtis, matyti. Jaunystės šviesa senatvėje nustumia šalin baimes, baikštumą. Tik brandus žmogus gali dalintis išmintimi, grožiu. Tai tarsi tyras pasipriešinimas mirčiai.
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas, rašytojas, redaktorius, Lietuvos ir Kauno miesto politinis veikėjas Vladas Buragas, sveikindamas poetę, pabrėžė, jog S. Juršienės, kaip Nepriklausomos rašytojų sąjungos narės, numeris yra 27, išleidusi ji daugiau nei 10 knygų.
Juk visi po saule turime savo kalnus, upes, miškus. Tik jautrios sielos žmogus gali savo atsigrįžimais sukurti eiles. Tai vertinga kūrybos dovana, atradimai, paguoda, išmintis. Eilėse galima atrasti nekasdienišką žodžio šventę, kuri mus lydi.
Pati autorė, kaskart pateikdama mums savo kūrybą, sakė, kad gyvenimo esmė – tai gyvasties buvimas. „Gal per daug verksmingi esame. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kiekviena diena. Tai suteikia gyvenimo džiaugsmo. Mano kūryba padeda tam tikra prasme atgailauti, kad jaunystėje nesugebėjau daug ko įvertinti“.
Taigi, gręžiotis atgalios tikrai nereikia, o jei atsisuki, manau, reikia vertinti pačias gražiausias gyvenimo akimirkas, nes vėlyvas žydėjimas brandžiame laikotarpyje padeda lengviau viską įvertinti ir „arti literatūrinius arimus“.
Pati autorė, paklausta apie kūrybinius darbus, atsakė: „Neturiu kitokio gyvenimo. Vaikai užauginti, anūkai taip pat“.
Poetės mėgstamas dainas atsinešusi Roma Ruočkienė privertė kartu dainuoti, nes lietuvių autorių dainos, romansai mums taip artimi.
Gimusi ir užaugusi Žemaitijoje autorė sakė, kad esanti prasta žemaitė, nors vidumi ji visada buvo ir ja liks.
Pasidžiaugti ir pabūti su S. Juršiene atvyko buvę auklėtiniai iš visos Lietuvos. Jie, sveikindami savo buvusią auklėtoją, pažadėjo susitikti Balninkuose. Be to, noriu pridurti, kad ypač džiugu, kad buvęs auklėtinis Anatolijus padėjo išleisti penkias knygas, o paskutinioji – dovana auklėtojai. Taigi, 50 metų, rodos tiek daug, o žvelgiant į nušerkšnijusius plaukus ir jaunatviškumu spindinčias akis, gali pasakyti, jog S. Juršienei, atšventusiai 80 metų, jos auklėtiniai jai ir liks išdykėliais, kuriems kartais taip maga užsukti ausį.
Jūra gėlių, eilutė norinčiųjų, kad autorė pasirašytų, sakyte sakė, jog jos indėlis Prienų kraštui milžiniškas ir reikia tai vertinti dabar. Ir labai malonu, kad tarp sveikinusiųjų buvo svečiai iš visos Lietuvos, tarp jų ir Juozo Palionio labdaros ir paramos fondo direktorė Edita Palionytė su mama Julija, Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja Valė Petkevičienė. Tai įvertinimas, kurio nusipelnė nuostabus, mylintis, dalingas, nuoširdus, švelnus žmogus – Stefa Juršienė.
