Užgavėnės – tradicinė ir linksma šventė, skirta išvyti pabodusiai žiemai. Tiesa, šiemet žiema ilgumu neįkyrėjo, o jos išginti susirinkusiems stakliškiečiams mielai pademonstravo savo galią – pustė, nešė sniegą, lipdė juo akis ir burnas, bet nieko nepešė. Nors ir negausiai suėję į šventę, bet linksminosi žmonės iš širdies, šoko, dainavo, rateliuose sukosi, o kam jėgų pritrūko, tą blynais čigonaitės pastiprino, kas sušalo, tam karštymėlio daktarytės nepagailėjo įpilti. Nesusipratėliui Žydui greitai paaiškėjo, ko gi taip siaučia, ko dūksta persirengėliai, jauni ir pagyvenę, maži ir dideli: kas per Užgavėnes linksminasi, tam ir visi likusieji metai geri būna, kas daug prisivalgo tą dieną – bado nepažįsta, o kas garsiai šaukia ir smagiai trypia – pavasarį į savo kraštus prišaukia. Tad stengėsi, kiek galėdami, stakliškiečiai nugalėti pūga apsisiautusią žiemą, o jiems talkino ir linksmasis džiūsna Kanapinis, išskalbęs storuliui Lašininiui kailį ir gerokai pagainiojęs po gilias pusnis. Žinoma, rungtynes jis laimėjo – juk baigiasi laikas, kai nuo šalčio gintis reikėjo gausiai ir riebiai valgant, jau ateina metas mesti šalin ne tik kailinius, bet ir po jais sukauptas kūno atsargas.
Sudegė Morė, sniego gniūžtėmis apmėtyta, suvalgyti gardūs blynai, šaunių gaspadinių iš Kultūros centro kepti, bet Gavėnios pradžia – dar ne tuoj. Todėl čigonaitė Asta palinkėjo stakliškiečiams pasilinksminti ir sočiai pavalgyti dar ir tikrąją Užgavėnių dieną, kad kuo greičiau į gražųjį Stakliškių kraštą atskubėtų švelnus ir šiltas pavasaris.
