Vilija Čiapaitė
Vasara, apsikaišiusi rūbą gėlių spalvomis, dar klajoja laukais. Ji barsto paskutinius žiedlapius ant pievų, tarsi tyliai atsisveikindama. O ilgėjančios naktys švelniai kužda – ruduo jau tiesia savo vėsias rankas, primindamas, kad laikas sukasi toliau.
Visai neseniai buvo švenčiama Žolinė – senoji padėkos ir bendrystės diena, krikščionybėje vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmėmis. Tai ypatinga šventė: ji sukviečia žmones pabūti drauge, pasidalyti tuo, ką užaugino žemė ir žmogaus rankos. Sakoma, kad jei kas per Žolinę neviešės – tas visą gyvenimą nieko neturės… Šventė primena, kad metas dėkoti už derlių, už visus vasaros darbus, o kartu ruoštis artėjančiam rudeniui.
Bendruomenės šventės akimirkos
Birštono bendruomenės poilsio parke tądien netrūko šurmulio. Svečių ir vietinių veidus nušvietė šypsenos, o širdyse spurdėjo laukimas. Kaip dera, šventėje dalyvavo ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė su Tarybos nariais. Bendruomenės pirmininkas Vytas Kederys jai įteikė šių metų, nelengvomis sąlygomis užauginto derliaus duonos kepalą. O merė savo ruožtu padovanojo pyragą – kaip skalsos ir bendrystės simbolį.
Šventėje netrūko ir jaunųjų bendruomenės narių – būsimųjų aktorių. Jų drąsus, jaudulio kupinas pasirodymas buvo tarsi saulės spindulys, dar labiau sušildęs visų širdis.
Ir štai, scenoje pasirodė bendruomenės mėgėjų teatro trupė (rež. Beata Klimavičienė). Jie susirinkusiems parodė spektaklį „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ pagal Rudolfo Blaumanio kūrinį.
Scenoje skambėjo dainos, sukosi linksmos intrigos, juokas liejosi lyg gaivus vasaros lietus. Aktorių atsidavimas buvo užkrečiantis – jie švytėjo, lyg scena būtų tapusi jų tikrąja namų erdve, saviraiškos meka. Žiūrovai ne tik šypsojosi – daug kas juokėsi garsiai, iš visos širdies.
Kūrybos spalvos
Plačioje parko erdvėje vietos pakako ne tik žiūrovams, bet ir menui. „Dizaino studijos“ moterų, vadovaujamų Vilmos Krasauskienės, darbai puošė šventę. Į juos žvelgdamas supranti, kiek daug išmonės, kantrybės ir kūrybinės ugnies slypi bendruomenės žmonėse.
Kai spektaklis baigėsi, niekas neskubėjo skirstytis. Juk Žolinė – tai ne tik reginys. Tai laikas pabūti drauge, išsikalbėti, pasidalyti šypsena ar žvilgsniu. Šventė virto tarsi širdžių pynimu, kuriame kiekvienas jautėsi reikalingas, savaip svarbus.
O pabaigai taip norėjosi pasakyti, kad kol ruduo dar tik beldžiasi į duris, vasara paskutinį kartą paglosto kiekvieno veidą savo šiltais pirštais, tarsi sakydama: „Mes dar pasimatysim“.
