Kovo 27 d. vakarą pristatydama savo dailės darbų parodą „Skrydis į visatą“ tautodailininkė, žurnalistė Vilija Čiapaitė žodžių spalvomis nutapė kūrybos ištakas, gyvą gyvenimo pulsą, kuris lyg amžinasis variklis esti galbūt pirmapradžiam sielos taške, iš kurio randasi visa – su meile ir iš meilės.
Buvo be galo gera stebėti, kaip Vilija gyvena savo pasakojime čia ir dabar liedama akvarelinius vaizdus iš vaikystės, jaunystės, kasdienės rutinos. Ne pilkos ir niūrios, bet atkaklių žingsnių budinant rytą, karšto alsavimo verdant kavą sau ir savo vyrui, kurio kartais net nepastebi ir negirdi. O jis grįžęs iš darbo stovi kambaryje, už jos nugaros, penkias, dešimt minučių… O ji tapo. Pieštukas, rodos, pats formuoja kontūrus, taškuoja, parenka spalvas, atspalvius, tonus. Vaizduotė vedžioja ranką. Reikia skubėti, kuo tiksliau išreikšti, ką viduje regi, kas išnyra iš vizijų srauto. Akimirką pratęsti, suteikti jai kūną.
Vilija niekada nepiešia, užplūdus slogių minčių debesims. Nusiraminti padeda darbas: išstybęs daigelis, išsiskleidęs rožės žiedas, raudonskruosčiai pomidorai. Išeini į gamtą, pasišneki, patriūsi namie ir palengvėja.
Gyvastingumas, atvumas, nuoširdumas ir begalinis atkaklumas, troškimas išmokti, patirti perteikti liejasi iš Vilijos širdies gelmių. Nuo pat mokyklos laikų nenustygsta. Pradžioje piešimo pamokos ir aukščiausi įvertinimai, tada pagalba klasės draugams, kol mokytoja suprato, kad jos mokinių darbai vieno stiliaus – Vilijos. Pasiaiškinimas mokyklos direktoriui – kodėl taip išterlioti, anot mokytojos, sąsiuviniai, paraštės. Betgi, čia gražūs piešiniai, labai gražūs – pedagogo žodžiai parėmė mokinę. Suaugusi pradėjo iliustruoti knygeles, išleido savąsias: „Prienų ir Birštono krašto legendos ir mitai: krašto mitinės būtybės“, „Jis pažadėjo sugrįžti: pasaka vaikams apie banginuką“ su ypatingais personažais, kurie papildo Vilijos kurtą tekstą, užmena mįslę keturgyslę, o ją įminti – sunku.
Mįslingas menininkės pasaulis. Rodos, toks šviesus, lengvas, vaikiškai tyras ir geras. Bet kokios talento jėgos, kūrybos kančių, valios ir gebėjimo reikia išgirsti spalvas, įsiklausyti, ką šnabžda mūzos, perprasti tapymo technikas, kurių vis mokosi mokosi ir ieško.
Reikia talento gebėti kasdienybės rutiną įsukti taip, kad perpetuum mobile suktųsi gėrio ir grožio visatoje. Mūsų visatoje. Mumyse.
Bibliotekoje paroda veiks iki kovo 31 d. Ateikite, paveikslai dalijasi šviesos spindesiu.
