„Slenkantys šešėliai“ pagal Ausmą Bankauskaitę

Pakuonio bibliotekoje-laisvalaikio salėje galima pamatyti personalinę tapybos parodą, pavadintą „Slenkantys šešėliai“.

Ir vėl čia minėtini tie dosnūs Šilavoto Davatkyno plenerai, padedantys atrasti, pažinti ir „sumedžioti“ juose kuriančius menininkus.

Šįkart – Ausma Bankauskaitė: jauna tapytoja kaunietė, baigusi tapybos magistratūros studijas, jau spėjusi surengti ne vieną personalinę parodą, dalyvavusi daugybėje grupinių parodų Lietuvoje ir dar Lenkijoje, Šveicarijoje.

Apsiniaukusiomis ir prieblandos apgaubtomis lapkričio dienomis „Slenkantys šešėliai“ geba sukurti gelmės iliuzijas. Būdingiausi Ausmos paveikslų motyvai tarsi atėję iš gamtos – „Rudens motyvas“, „Nakties peizažas“, „Sodas“, „Smėlio krantas“, „Tylos laikas“… Gal neatsitiktinai Ausma tokia dažna plenerų – tapymo iš gamtos – dalyvė. Be minėto Davatkyno, dalyvauja Bikuškio dvaro (Utenos raj.), Birštono, Palangos, Druskininkų, Pažaislio, Zalensų sodybos (Kauno raj.) pleneruose.

Autorės darbai sodrūs ir kartu subtilūs spalvine prasme, ramios tėkmės, neįkyrių siužetinių linijų, be perdėto streso ar emocijų. Jaučiama, kad tapyti jai yra natūraliai paprasta ir malonu.

O Pakuonyje – tai ir galimybė mokiniams su mokytoju organizuoti „gyvas“ dailės pamokas; tai ir apskritai siekiamybė formuoti lankytojų suvokimą ir bandyti įdiegti, kad modernusis menas, moderni tapyba – ne „terlionė“.

Marytė Žaromskienė