2010 metų vasaros pabaigoje Jiezno ir Stakliškių seniūnijas nusiaubęs škvalas išliko žmonių atmintyje, jo ženklai tebežymūs ir pasikeitusiuose kraštovaizdžiuose. Jei stogai buvo uždengti ir namų sienos atstatytos, tai išrauti ir išlaužyti medžiai dingo amžinai. Išlaužos bebaigiamos sutvarkyti, mediena išvežama, tačiau tušti miškų plotai primena apie siaubingą gamtos jėgą. Medžiui užaugti reikia kelių dešimtmečių, tačiau išnykti jis gali per kelias akimirkas.
Susidoroti su škvalo pasekmėmis didžiausia našta teko seniūnams Algiui Bartusevičiui ir Gintautui Kaminskui. Jiems teko sutelkti darbuotojus ir savanorius tvarkyti gatves ir kelius, užverstus išlaužomis, kovoti su mišką gabenančiomis įmonėmis dėl darkomų seniūnijų kelių, padėti gyventojams, nepajėgiantiems susidoroti su nelaime. Žinoma, tai viena dalis darbo. Kita – miškininkų triūsas. Jiems teko svarbi pareiga atsodinti ištuštėjusius plotus, prižiūrėti tvarkomus miškus, raginti privačius savininkus neapsileisti.
Šiandien jau galima didžiuotis bendro triūso rezultatais, išvalytais nuo išvartų miškų plotais, ūgtelėjusiais sodinukais. Tai – didelė šventė miškininkams ir seniūnijų vadovams. Pasidžiaugti tuo Prienų urėdija, Seimo nariai Andrius Palionis ir Vytautas Kamblevičius pakvietė visus, kurie savo triūso dalele prisidėjo prie bendros veiklos, o seniūnus G. Kaminską ir A. Bartusevičių apdovanojo padėkos raštais. Simbolinės svarbių darbų pabaigtuvės – ąžuoliukų prie Guostaus ežero sodinimas. Žemėje šaknis leidžiantys Gojaus ąžuolo palikuonys reiškia ir pabaigą, ir pradžią. Darbai baigti, tačiau gyvenimas tęsiasi, atnešdamas naujų darbų, rūpesčių ir džiaugsmų.
Atrodytų, kad Ašmintos ir Pakuonio seniūnijos tas škvalas nepalietė?!