Girdėjau raudą… Buvau dar vaikas ir rauda mane labai stebino. Jos žodžiai daina gulė man į širdį, bet sunku nebuvo. Gal todėl senovėje lietuviai rauda dalindavo savo skausmą, taip mažindami netekties sunkumą. Juk sakoma – pasidalintas skausmas mažesnis. Prieš 12 metų skausmas subūrė į pirmą Vėlinių vakarą Veiveriuose. Tokių vakarų buvo labai įvairių: didesnėse ar mažesnėse salėse, jaukiose mažytėse patalpose ar šaltame A. Lukšos muziejuje. Visuomet susirinkę bandėme pasakyti tai, ko, rodos, žodžiai negali nusakyti, ką tik poetai galėtų nupasakoti.
Nepasakytas, neištartas, o kartais neišgirstas jiems esant gyviems. Kalbėjome eilėmis, piešiniais, artumu.
Bibliotekoje vykusioje popietėje žavios merginos a.a. Eglės Marcinonytės mama Aldona tarsi raudą pasakojo istoriją apie savo dukrą, jos darbus, viltis, ligą ir kūrybą. Mama, surinkusi paveikslus ir mintis, gerų žmonių paskatinta ir padedama išleido knygelę „Jei pamatyčiau žalią paukštį“. Čia kiekvienas radome eilių sau ir stebėjomės Eglutės nuojauta. Apie Eglutę daugelis žinojome iš LNK laidos, matėme jos paveikslus. Toks jaunas žmogus gyveno pilnavertį gyvenimą ir tarsi jautė, kad reikia skubėti: „Spėjau suprasti kas esu, bet tiek daug manyje netelpa, aš galėčiau gyventi penkių žmonių gyvenimą ir visuose būti geriausia, dabar turiu daug, kartu ir nieko.“
Šiais metais ir vėl buvome kartu, nes netektyje taip lengviau.
„Kiekviena gyvenimo istorija – verta knygos… Gera mintis – verta milijono… Geras žodis – vertas kito žmogaus…“ (Eglė Marcinonytė).
Daiva Venclovienė
