Vytauto Sabeckio pavardė gerai žinoma aviacijos pasaulyje. Sklandytojas, Kauno apskrities aviacijos sklandymo klubo direktorius, Prienų SAG lakūnas-bandytojas, TSRS ir tarptautinės klasės sklandymo sporto meistras, apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu. FAI „Auksinio ženkliuko“ kategorijos pilotas, daugkartinis Lietuvos sklandymo čempionas.
Tituluočiausias respublikos sklandytojas Vytautas Sabeckis gimė 1951 m. kovo 26 d. Žemaitijoje, Plungės mieste. Mokėsi Telšiuose. Baigė Kauno politechnikos institutą, elektronikos fakultetą. Vienus metus dirbo Utenos politechnikume dėstytoju, vėliau aviacijoje: Tarybų Sąjungos sklandymo rinktinėje, profesionaliu lakūnu-bandytoju Prienų aviacijos gamykloje. Vytautas Sabeckis skraidyti pradėjo nuo 1969 m. J. Žiburkaus aviacijos sporto klube. 1975 m. tapo Lietuvos sklandymo čempionu. Šį titulą jis yra iškovojęs 15 kartų.
Sklandytuvas LAK-12 „Lietuva“ – šis aštuntojo-devintojo dešimtmečio šedevras, sukurtas Prienų eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje (ESAG), buvo pirmasis iš stiklo pluošto pagamintas aukštos klasės sklandytuvas Tarybų Sąjungoje. Dar ir dabar šiam sklandytuvui priklauso keletas galiojančių Lietuvos rekordų.
Su tokiu pat, tik į dvivietę versiją modifikuotu liemeniu, 2009 m. sklandytojai Vytautas Sabeckis ir Viktoras Kukčikaitis iškovojo Europos čempionato sidabrą.
Naujasis gamyklos konstruktorių kūrinys – 15 metrų sparnų ilgio standartinės klasės sklandytuvas „Nida“ irgi buvo patikėtas išbandyti Vytautui Sabeckiui.
„Nida“ dar tebebuvo ceche, o Vytautas jau gilinosi į jos brėžinius, nagrinėjo konstrukcijas, stebėjo baigiamuosius darbus. Netiesa, kad lakūno-bandytojo darbas tik ore, sako Vytautas Sabeckis. Gerokas jo krūvis gula ant jo pečių dar žemėje, kaip bandymų programos paruošimas, jos studijavimas, gautų rezultatų apibendrinimas.
Artėjant jubiliejiniam gimtadieniui paprašėme Vytautą Sabeckį atsakyti į keletą klausimų.
Gerb. Vytautai, kas paskatino pasirinkti lakūno-bandytojo profesiją? Ar tai buvo vaikystės svajonė?
Mano vaikystės svajonė buvo aviacija. Norėjau tapti karo aviacijos naikintuvo pilotu. Nepriėmė, nes į medicinos komisiją neatsivežiau partijos komiteto rekomendacijos. Pasiūlė sraigtasparnių mokyklą, bet ji man nebuvo prie širdies. Nuo 14 metų pradėjau sklandyti Telšių aeroklube. Pagal metus buvau per jaunas, tai keletą metų aerodrome buvau sklandytojų pagalbininkas ir gaudavau dienos pabaigoje porą skrydžių už darbą. Po to – institutas, kur pradėjau skraidyti Kauno sklandymo klube. Sekėsi gerai.
1988 m. Janina Paplauskaitė-Leonavičienė ir Vytautas Sabeckis
Taigi jau 25 m. buvau pakviestas į buvusios TSRS rinktinę. Po penkerių metų grįžau dirbti į aviacijos gamyklą, kur buvau priimtas į bandymų stotį kaip lakūnas-bandytojas. Juo dirbau daugiau kaip 30 metų.
Ką reiškia būti lakūnu-bandytoju? Kokių savybių reikia šiai profesijai?
Lakūno-bandytojo profesijoje svarbiausia yra šaltas protas, bet kurioje situacijoje. Bandytojai sako, kad darytum greitai – turi daryti lėtai, bet nepertraukiamai.
Koks įsimintiniausias jūsų bandomasis skrydis? Kaip šeimos nariai susitaiko su jūsų kasdieniais iššūkiais?
Įsimintiniausias, žinoma, skrydis, kai 60 m aukštyje prie 200 km per valandą greičio nulūžo bandomo lėktuvo sparnas. Laiko iki susidūrimo su žeme tikrai buvo labai nedaug. Bandyti išsigelbėti laiko labai nedaug. Pirma, kas šovė į galvą, – parašiutas. Atmečiau šią galimybę, nes aukštis per žemas. Antrasis pasirinkimas – nukreipti sklandytuvą į mišką, kad medžiai sušvelnintų smūgį. Teko ir tai atmesti, nes miškas buvo dešinėje, sparnas nulūžęs irgi dešinėje – sukant link miško sklandytuvas apsivers ant nugaros ir likti gyvam bus mažai šansų. Trečiasis variantas – išlaikyti sklandytuvą neapsivertusį ant nugaros, o toliau, kaip Dievas duos.
Pasisekė, nes sklandytuvas tėškėsi nulūžusio sparno dalimi, smigo į žemę apie 2 metrus amortizuodamas pagrindinį smūgį, po to tik trenkėsi liemuo, laužydamas mano koją. Smūgis buvo toks stiprus, kad savo ranka susilaužiau septynis šonkaulius, iš kurių 2 sulindo į plaučius. Po to, išsisklaidžius dulkėms, susiskaičiavau nuostolius. Galva sukiojosi ir neskaudėjo, viena koja buvo pasisukusi į šoną apie 45 laipsniais – per kokį mėnesį sugis, rankos veikė puikiai, tad nutariau lipti iš sklandytuvo. Tik tada pajutau didelį skausmą šone, kur buvo lūžę šonkauliai. Nutariau palaukti draugų pagalbos, nes nukritau aerodrome. Užsimerkiau ir laukiu, kol atbėgs draugai. Girdžiu atšlepsi kažkas ir sako: gatavas. Atsimerkiau ir sakau, kad dar negatavas ir traukit mane iš tų nuolaužų. Didžiausias stresas, manau, buvo mano žmonai, nes gydytojai pasakė, kad po tokių traumų dažniausiai viskas išaiškėja po kelių dienų, ir davė tikimybę, kad išgyvensiu 10 procentų, kai tuo tarpu aš pats sau pagal savijautą daviau 100 procentų, net tikėjausi, kad dar spėsiu pasveikti iki Europos čempionato į kurį planavau važiuoti.
Kaip leidžiate laisvalaikį, kai neskraidote?
Kitų pomėgių praktiškai neturiu. Mano laisvalaikis – tai sklandymo sportas. Lietuvos rinktinėje buvau net 44 metus. Norint gerai skraidyti, reikia daug skraidyti. Taigi visas laisvalaikis ir buvo aukojamas sklandymo sportui. Tik šiais metais Lietuvos reitinguose buvau dešimtas ir nepatekau į Lietuvos sklandymo rinktinę, sudaromą tik iš pirmų aštuonių. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano sūnus reitinge yra pirmas. Matyt, amžius daro savo.
Ko palinkėtumėte jaunimui, kurie nori tapti lakūnais-bandytojais?
Šiuo metu tapti lakūnais-bandytojais jaunimas gali be problemų. Tačiau darbo šitoje srityje vis mažiau. Sovietmečiu buvo daug ir įvairių tyrinėjimų ir gana daug skraidymų.
Dėkojame už pokalbį. Linkime Vytautui Sabeckiui jubiliejaus proga sveikatos, stiprybės ir kantrybės, perduodant savo žinias jaunajai kartai.
