„Oi čia čia, tegyvuoja „Mauručia“! – pagal Vilytės Stelmokienės žodžius traukė dainą Vilties ansamblis. O ta „Mauručia“ – tikrai neprasta. Šitokios Užgavėnės atšoktos buvo! O blynų skanumas, o šiupinio gardumas ,liežuvį praryti galima. Ne veltui bendruomenės pirmininkė E. Cikanavičienė šventę nuo padėkų pradėjo. O dėkoti buvo už ką: ir už ragaišiais, dešromis ir net skilandžiais išpuoštą sceną, ir už skaniausius prizus kaukių šou nugalėtojams, ir už šiaudinius stalus ir patogias kėdes, ir už… Visko ir neišvardinsi, todėl ir skambėjo garsiai „ant visų Mauručių“ bendruomenės narių pavardės tų, kurie prisidėjo prie šventės organizavimo. Veiverių ansamblio „Tryptinis“ šokėjai nenuilsdami šoko, į ratelį kvietė, kadangi niekas neatsisakė, tai toks didelis ratas aplink laužą sukosi, kad net ledas po kojomis tirpo. Gražių Užgavėnių maratoną Veiveriuose pradėjo Mauručiai, šiltai priimdama ir svečius, ir savus. Jau ne pirmi metai ši šventė sukviečia Veiverių seniūnijos gyventojus. Viskas taip linksmai ir gražiai todėl, kad visi, ne po vieną, o šeimomis, kaimyną pasikviesdami, giminę atsivesdami atvyko. Visa Egidijos šeima nuo pat ryto judėjo, nuo jų Angelė su šeimyna neatsilikdama nešė, drožė, krovė, statė, rideno, stūmė… Ir kiti bendruomenės nariai pagelbėjo. Kaip visada įpratę – vis kartu, vis drauge. Tik „Radastos“ ansamblio moterų pamatyti neteko. Visa laimė, kad kažkokių persirengėlių kolektyvas dainuoti atvyko,visas melodijas gerai mokėdami vadovei puikiai pritarė. Ir aš ten buvau blynus valgiau, ir šiupinio ragavau, užsigavėti pradėjau ir į Skriaudžius nulėkiau.
O gi čia visas būrys jaunimo trankią polką šokdamas taip trypė, kad žemė drebėjo, ragana pro šalį ant savo penkių bėgių šluotos skriedama nusileido ir kartu su čigonėle tokią šventę įsiūbavo, kad nei vieno liūdinčio neliko. Kadangi visi žino, kad tiems, kurie nešvenčia Užgavėnių, tais metais gali labai nesisekti: ar gyvulys parkrinta, ar namiškiai kokia limpama liga suserga, ar javams prasti metai būna, ar, neduok Dieve, viršininkas pareigose pažemina, visi žiemos demonus varė, pažadinti sukaustytą žemę, suteikti derlingumo galią stengėsi. Blogosios dvasios labai bijosi juoko ir triukšmo, todėl visi garsiai juokėsi ir triukšmavo, kad juokas žiemą numarintų, pavasarį pažadintų, žemę naujam gyvenimui prikeltų.
Nuo pat ryto besiruošdamas Skriaudžių bendruomenės pirmininkas Renatas Gervė tiek prisilakstė, kad per šventę jo niekur matyt nebuvo. Gerai, kad kažkoks kiemsargis tvarką prižiūrėjo, neklaužadoms sniego kastuvu grasino. Ir vėl blynai – bulviniai, miltiniai, mieliniai, čirviniai ir dar visokie kitokie, skanūs be galo. Skriaudžiuose mėgsta žmonės sportą, tad ir šį kartą be Olimpinių žaidynių neapsieita. Keistos tos Skriaudžių žaidynės: ten nei vieno pralaimėjusio nesimatė. O kai pagal Kanapinio nuosprendį katės šunis pjovė, raganos su velniais vestuves kėlė, žydai su čigonais po kaimą vaikščiojo ir visi Morę deginti ruošėsi, visi sveikatos ir stiprybės įgavę namo parėjo.
