Mūsų šeima buvo didelė – aštuoni vaikai. O maisto produktų pasirinkimas tuomet buvo gana mažas. Tačiau mamos išradingumui nebuvo ribų – ji, kaip sakoma, ir iš kirvio košę išvirdavo. Maistas būdavo gana nuobodus, nes dažnai valgydavome grucę (perlinių kruopų košę), barščius, kopūstų, rūgštynių, pienišką (pavasarį srėbdavome dilgėlių) sriubas. Mėsos atitekdavo irgi mažai, tačiau mūsų pilvukai visada buvo pilni. Labai mėgome bulvinius blynus, kugelį, vėdarus, cepelinus su grybų įdaru. Taigi mamos dėka mums badauti netekdavo.
Už miestelio turėjome gabalą žemės, kuri buvo smėlinga, tad bulves tekdavo sodinti vos atšilus orams, nes vasaros kaitra išdžiovindavo žemę ir pavėlavus su bulvių sodinimu – derliaus nelauk. Taigi kai vasaros kaitros persirito rudenio link, mama mus nusivedė kasti bulvių. Ankstyva veislė ir dar anksti pasodinta sėkla tais metais mus nudžiugino derliumi. Vieni eidami išarta vaga su krepšiais rinkome dideles bulves, kiti mažas, o treti su knabliais kapstė smėlį, kur rasdavo neišartų bulvių. Bulviakasis baigėsi anksti. Vyresnieji nuskubėjo namolio, o mane paliko saugoti pripildytų bulvėmis maišų. Vos dešimties metų vaikui pabodo laukti atvykstančio vežimo, tad pasiėmusi ilgoką lazdyno lazdą nušvytravau prie netoliese kaimyno darže įsikūrusio širšių lizdo. Ilgai iš patolo tyrinėjau jį, tačiau smalsumas nugalėjo baimę: įkišau lazdos galą į lizdą ir pradėjau jį sukinėti. Subruzdo širšės. Pajutusi pavojų nėriau nuo lizdo, tačiau ir širšių būta sumanių. Būrys skraiduolių puolė mane vytis. Kiek bemosavau lazda, tačiau jos tik z… z… virš galvos. Prisižiūrėjusi vaikiškų filmukų, kad išsigelbėti nuo šių vabzdžių galima įšokus vandenin, kūriau prie netoliese bebaigiančios užakti balos. Kadangi baimės akys didelės – nepastebėjau, kad vandens joje buvo tik į batus prisisemti. Kritau į mano įsivaizduojamą ežerą ir atsitrenkiau į purvo klampynę. Širšės nenustygo vietoje, ir aš pajutau keletą dūrių. Šiaip ne taip išsikapsčiusi iš makalynės stropiai nusiploviau rankas, drėgna ranka brūkštelėjau per veidą. Man atrodė, kad purvini liko tik rūbai, tačiau atvykę išvežti bulvių saviškiai, pamatę mane, leipo iš juoko, nes, pasak jų, buvau panaši į gyvą kaliausę. Sutepti purvu ir išdžiūvę saulėje plaukai styrojo it šiaudai, o akys ir dantys bolavo it negro.
Namo važiavau vežimo gale įsisukusi į keletą tuščių maišų, nes buvo gėda pasirodyti žmonėms. Namuose irgi buvo ne pyragai, nes mama už tai, kad draskiau širšių lizdą, pykštelėjo diržu per uodegą. Supratau, kad negerai pasielgiau, bet buvo skaudžiausia, kai reikėjo išsiskalauti purvinus rūbus, su kuriais „priiminėjau purvo vonias“. Štai tuo ir užsibaigė mano ketinimas paragauti, kaip vyresnieji sakė, kartoko širšių medaus.
