Vilija Čiapaitė
Šeštadienį Siponių dvarvietės kiemas nubudo anksčiau nei įprastai. Orą skrodė muzika, dūmais ir spirgiais pakvipo oras, o į kiemą, kas pėsti, kas važiuoti, ėmė rinktis kaukėti, spalvingais rūbais pasipuošę žmonės. Užgavėnės čia atkeliavo su visu savo šurmuliu. Iš tolo viliojo kepamų bulvinių blynų ir verdamos šiupininės kvapas. Gaspadinės plušėjo be atokvėpio, o gaspadinių gaspadinė Rūta ilgakakliu samčiu maišė sriubą taip rimtai, lyg maišytų pačią žiemos pabaigą. Kvapų mišinys sklido po visą dvarvietę ir magiškai traukė atvykusiuosius. Raitytais šonais į kiemą atšliuožė rogės su arkliuku. Norintieji sėdo, juokėsi, mojavo – ir sniego takais pasileido trumpai, bet smagiai kelionei. Ne vienas panoro pajusti tą senovinį, šventišką džiaugsmą. Žinoma, pirmasis prie garuojančių puodų atsidūrė Kanapinis. Jis kimšo blynus, gausiai gardindamas juos spirgiais su grietine – kad net riebalai per barzdą varvėjo. Jėgas reikėjo atstatyti, nes laukė rimta kova. Prisikimšęs pilvą, Kanapinis net mergičkas pradėjo kalbinti. Lašininis, sunkiai krypuodamas ir vos alsuodamas nuo savo sotumo, piktai žiūrėjo į varžovą. Mergos kažkodėl labiau šypsojosi liesam, šokliam Kanapiniui. Storasis tik burbėjo sau po nosimi – dar pamatysim, kas čia laimės! Šventę dar labiau įkaitino Stakliškių liaudiškos muzikos kapela „Korys“ su Vale priešakyje. Muzika įtraukė visus!
Rungtys taip pat buvo smagios: kas su maišais bėgdami lenktyniavo, kas gaidžiukų pasikumščiavime jėgas bandė, kas nuo kalnelio čiuožė. Prie virvės traukimo stojo dvi komandos – Lašininio ir Kanapinio. Juokas kilo iki pat dangaus, o šaltis neturėjo jokios galios! O Morė? Ji stovėjo atokiau, tyliai stebėdama visą šurmulį. Kartais akis pavartydavo, kartais oro bučinį pasiųsdavo – gal kas jos pagailės? Bet žmonės čia susirinko ne tam, jie žino, kad sudegindami Morę greičiau pavasarį prisišauks!
Kai liepsna palietė jos sijonus, ugnies liežuviai ėmė šokti aplink šiaudinį kūną. Per akis ir ausis pasipylė dūmai, o susirinkusieji dainavo: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“
Ugnis darbavosi iš peties! Netrukus iš Morės liko tik pelenų krūva. Ir tada, lyg susitarę atskriejo vėjo gūsiai. Jie pakėlė pelenus ir išbarstė juos po visą Siponių kraštą, tarsi paskleisdami žinią: žiema baigta, pavasaris jau pakeliui.
Dvarvietės šeimininkai – žemės ūkio ministras Andrius Palionis su žmona Egle bei kitais šeimos nariais rūpinosi kiekvienu atvykusiuoju. Jų globa ir šiluma jautėsi visur. Nors tai jau tryliktosios Užgavėnės Siponių dvarvietėje, šventė kasmet vis kitokia – bet visada sava, artima ir šeimyniškai jauki. Ir jei klausite, ar Siponiškių Morė tikrai prikvies pavasario šauklius, atsakymas paprastas. Ji jau juos pakvietė.