Vilija Čiapaitė
Metai skaičiuoja paskutines dienas. Jų liko tiek, kad galėtume susitikti, pabendrauti ir visus metus palikti užnugaryje.
Prienų rajono Jiezno paramos šeimai centro Globos centro moterys Vilija ir Jūratė sukvietė globėjus su globojamais vaikais į Prienų krašto muziejų – į kasmetinį jiems skirtą padėkos ir bendrystės renginį. Tai buvo tradicinis, jaukus susibūrimas, susėdus prie bendro Kūčių stalo. Prienų krašto muziejaus seklyčioje visų laukė gardūs patiekalai, Ernestos Juodsnukytės pasakojimai apie senąsias tradicijas, burtus, linksmas išdaigas, kurios ypač suartindavo šeimas ir artimuosius.
Juk Kūčios yra svarbi lietuvių šeimos šventė, jungianti pagoniškas (protėvių) ir krikščioniškas (Jėzaus gimimo) tradicijas, simbolizuojanti ramybę, susikaupimą, šeimos susibūrimą ir protėvių pagerbimą. O ypač svarbu, kad dvylika patiekalų nukrautas stalas skirtas tyliam susikaupimui, vidinės sielos išsivalymui, apipintas bendromis maldomis ir ritualais. Visi su malonumu šveitė virtas bulves su mundieriumi (lupyna), apibarstydami jas maltomis linų sėklomis, sumaišytomis su druska, gėrė tikrą spanguolių kisielių, gardžiavosi silke, kuri plaukiojo lėkštėje, pasipuošusi svogūnų rietinėliais ir prašyte prašėsi suvalgoma. Oi, daug tų gardumynų buvo paragauta ir paskanauta. Netrūko juoko, linksmų pasakojimų ir, patikėkite, vaškinė žvakė degė ramiai, neplasnodama ugnimi, tarsi sakydama, jog čia susibūrė žmonės atviromis širdimis. Ir tokiose akimirkose dar kartą supranti, kad globa – tai ne tik pareiga, bet ir šviesa, šiluma, kuria dalijamasi be žodžių, kuri sušildo, jungia ir leidžia augti visiems – ir vaikams, ir suaugusiesiems.