Robertos prosenelė Ona Daraškevičienė, tik atėjusi pas proanūkę į svečius Jiezno gimnazijos priešmokyklinio ugdymo grupėje, iš karto nuskubėjo prie verpimo ratelių. Vienas jų jau gerokai laiko aplamdytas, o kitas – dar visai nieko, nors ne toks smagus rankai, kaip saviškis. Išbandė juos prosenelė, iš palšos vilnos kuokšto susuko giją siūlų. Robertai ir jos grupės draugams ji ruošiasi parodyti, kaip senovėje žmonės, verpė, audė, skalbinius kočiojo…
Lapkričio 23-iąją mažieji priešmokyklinukai sukvietė tėvelius, senelius ir prosenelius į tradicinę popietę. Čia, padedami auklėtojos Augutės Pugačiauskienės, jie pirmiausiai parodė smagią meninę programėlę. Ir dainuoti, ir šokti mažyliai moka, eilėraštukų apie mylimus senelius daug žino, tačiau labiausiai žavi jų puikios manieros – po kiekvieno pasisakymo berniukai nusilenkia, mergaitės gražiai tūpteli, o to nepadariusiems garsiai primena nusižengimą. Kiekviena „Senelių popietė“ vaikams – proga parodyti savo mylimiems šeimos nariams, kaip jie ūgtelėjo, kiek išmoko, o kartu – ir dar pasimokyti, sužinoti apie senovinius amatus, kurie dar taip neseniai buvo svarbūs ir reikalingi kaime. Tai – vilnos verpimas ir iš jos siūlų numegzti gražūs ir patogūs rūbai, tai audimas ir iš staklių išvingiuojantys margaraščiai rankšluosčiai, užtiesalai, staltiesės. Šie darbai jau praeitis, todėl ir įrankius, reikalingus audimui vaikai pažinti negali, tačiau jiems mielai padėjo senelės, kurios prie staklių prarymojo daugybę dienų. O vaikučiams magėjo ne tik pamatyti ir išgirsti, bet ir patiems išmėginti – vieni uoliai mokėsi megzti, o kiti išbandė sunkų verpimo amatą.
Auklėtoja Augutė ir jos padėjėja Inga parodė visiems ir filmų – apie audimą, apie pyragų ir šakočių kepimą. Regis, iš ekrano ne tik vaizdas, bet ir kvapas į salę prasismelkė. Ir iš tiesų – ir vaikai, ir jų mieli svečiai paragavo po gabalėlį šakočio, dar pašoko ir padainavo, o paskui šventę pratęsė klasėse. Čia irgi netrūko linksmybių ir vaišių.
