Vilija Čiapaitė
Sekminės man dažnai primena vaikystę, kuomet iš vakaro pindavome vainikus karvėms, kurias teko ganyti aviganėse. Jau prieš Sekmines mes ganydavome apie 30 karvių ir tuomet buvo tokia „mada”, jog kai karvei pririši vainiką ant ragų – gauni rublį. Beje, buvo ir tokių, kurie to rublio duoti nenorėdavo, bet karvutės vis tiek buvo „puošiamos”. Stengdavomės vainikus pinti ne tik iš žydinčių alyvų, lauko gėlių, bet ir senolių vadinamo „bezdo”, kurio nemalonus kvapas atbaidydavo ne tik muses, bet ir pačios karvės tokio vainiko nenuėsdavo viena nuo kitos ragų. Su tokiu „papuošimu” jos vaikščiodavo iki pietų, kol šeimininkai juos nuimdavo. Laukdami Sekminių, mes skaičiuodavome savaites, nes po Velykų septintasis sekmadienis ateidavo, rodos, ne taip greitai. Ne veltui Sekminės ir buvo vadinamos piemenėlių švente!
Jei nelydavo, Sekminių vakarais susirinkdavo kaimynai galusodyje ir atsinešę lauknešėlius ilgai sėdėdami aptardavo, ką pasisėjo, ką augins, kokio laukia derliaus…
Taigi šį sekmadienį Nemajūnų dienos centre vyko Sekminių šventė. Čia susirinko bendruomenės nariai, aplinkinių kaimų gyventojai, vaikai, jaunimas, svečiai iš Birštono savivaldybės – tai administracijos direktorius V. V. Revuckas, vicemeras Vytas Kederys, Birštono seniūnas Jonas Kederys. Šaunu, kad kartu su paprastais žemdirbiais šventę šventė visi, kurie norėjo pasidžiaugti šia diena. Čia visi buvo lygūs.
Šventės metu skambėjo Siponių, Nemajūnų bendruomenių ansamblių dainos, mažieji piemenėliai skaitė skaitymus, skambėjo Lijanos Stakauskaitės daininga programa. Beje, kuomet skambėjo jos dainuojamos dainos, užnugaryje duetu tarsi stereo sutartinai dainavo Vytas ir Jonas Kederiai. Tai buvo nuostabi akimirka!
Šventinės nuotaikos ir susirinkusiųjų džiaugsmo neaprašysi, nes tai buvo tikrai brandus ir širdžiai mielas renginys. O šauniausia, jog jo metu buvo galima išgirsti jau benugrimztančius užmarštin posakius, padavimus, patarimus. Stebint tokią šventę tegalima buvo suvokti apie bendruomeniškumą, savigarbą ir smagų paprasto kaimo žmogaus pasibuvimą būryje. Pagarba kaimo žmogui yra pati svarbiausia akimirka, nes jo pagalba mes užuodžiame kepamos duonos kvapą, pasigardžiuodami ant šiltos abišalės storai tepame naminio sviesto ir užvožiame sūrio gabalą. Tik jų dėka mes žinome, jog kaimas gyvas, kur gali užuosti džiovinamo šieno kvapą, išgirsti rugio varpų muziką, šilo ošimą. Tad ši šventė skirta ne tik piemenėliui, bet ir paprastam kaimo žmogui, kurio darbo dėka ir esame.
