Gyvenimo viduryje jau susigulėję tam tikri įpročiai, atsiradę nepakeičiamos tradicijos, o patirčių bagažas – pilnas įvairaus turto. Atrodytų, kad jau niekas negali nustebinti ir suteikti ko nors naujo, ypač kasmetis, jau 16-asis, apsilankymas toje pačioje sanatorijoje. Bet gi ne, gyvenimas vietoje nestovi, vis kinta ir, kas labai džiugu, į gera.
Tą savaitę lyg tyčia subjuro iki tol pavasario šiluma džiuginę orai. Su tokia nekokia nuotaika atvykau iš pat ryto prie sanatorijos, nusiteikusi dar ir stovėjimo vietos automobiliui „medžioklei“. Ir nuotaikos taisymas prasidėjo nuo pirmųjų žingsnių. Įspraudžiau kažkur mašinytę ir žygiuoju apsiblausus, net švytinčios saulės nematydama. O čia – visuomet žavia šypsena pasitinkantis administracijos darbuotojas Jonas praneša: sanatorijos klientams yra numatytos stovėjimo vietos! Ir netgi mielai pasaugo mano nešulius, kol atsivarysiu į nurodytą vietelę savo automobilį. Jau su smagesne nuotaika žygiuoju toliau.
Buvau girdėjusi apie renovuotą administracinį (dabar – C) korpusą, bet mano lūkesčiai pranoko patys save. Vis dar tebešmėsčiojant atmintyje buvusios aplinkos vaizdams, dairausi atnaujintose erdvėse ir nejučia imu viduje švytėti. Kaip šviesu, erdvu, jauku! Pirmajame aukšte – užeiti kviečianti registratūra, kur nuvargusį pailsėti kviečia minkšta sofa ir foteliai. Čia pat erdvė vaikams, patalpos biliardui, sportui. Kitoje koridoriaus pusėje – nepretenzingos, kuklios administracijos patalpos. Kiek žinau, kitur dar yra konferencijų, renginių salės….Po trumpos ir malonios registracijos kylu liftu į savo kambarį, į kurį veda koridorius, kuriame buvusio „tarybinio“ vaizdo – nė padujų. Kambarys irgi leidžia su pasigėrėjimu atsikvėpti – viskas nauja, šviesu. Nors ir kompaktiška erdvė, tačiau vienam gyventojui visiškai pakankama: tik ir viliojanti išsitiesti lova, talpios spintos, naujumu šviečiantis vonios kambarys. Viskas maloniai skoninga ir dailu.
Po susitikimo su, kaip visada, dalykiška ir miela gydytoja Dita, nyru į kasdienę rutiną, kai rūpi tik savo pačios poreikiai ir malonūs užsiėmimai, o visu kitu bus pasirūpinta. Kas gi numatyta man labai tikusioje sveikatinimo programoje? Ogi daug vandens ir purvo, kas itin džiugina ir smagiai nuteikia. Per tiek metų be galo pamėgau šį svarbiausią „Versmės“ turtą, kuris padeda man padoriame stovyje išlaikyti negalią, išlikti kiek įmanoma darbingai ir nedidinti vaistų „raciono“. Kraujotakai, medžiagų apykaitai, organizmo atstatymui ir sustiprinimui neabejotiną įtaką daro mineralinio vandens ir purvo vonios, kuriomis stengiuosi kasmet pasimėgauti, tiesiog nuo pirmųjų minučių jusdama jų naudą. Kasdien su malonumu mindau akmenėlius kontrastinėse voniose, plaukioju baseine ir vaikštau į pasimatymus su „Šreku“ – taip anksčiau buvo vadinama autorinė procedūra „Versmė“, kurioje visas kūnas ištepamas ypatingos sudėties purvo, molio ir mineralinio vandens mišiniu.
Šių metų naujovė man sausasis hidromasažas, vadinamoji japoniška lova. Tiesa, ši procedūra sanatorijos klientams siūloma jau senokai. Vėlgi, džiugu, kad penktajame A korpuso aukšte, kur įkurdintas druskų kambarys, po remonto išliko dar ir biblioteka, veikianti savitarnos principu. Tad ligoniai savo laisvalaikį gali praturtinti knygomis, pasėdėti prie kompiuterio, o tam skirta patalpa išties labai jauki. Ir sausasis hidromasažas manęs nenuvylė. Atsigulus į vandens lovą ir pradėjus veikti programai (ji gali būti kelių stiprumo lygių) kūną ėmė masažuoti vandens srovės. Intensyviai, nuo blauzdų iki sprando, visą nugarą ėmė spaudyti maži stamantrūs kumštukai, aptikdami problemines vietas ir jas greitai spusčiodami. Pėdas tuo metu reikliai apglėbė ir vis suspausdavo kitas įtaisas. Išmanusis masažo gultas paliko tikrai gerą įspūdį, nors, manau, seno gero rankų darbo į jį nemainyčiau.
Atskiro žodžio, pagyrimų ir padėkų verti sanatorijos darbuotojai, pasitinkantys klientus procedūrų kabinetuose, valgykloje. Maloniai ir mandagiai aptarnaujančios, kiekvieną pakalbinančios ir išklausančios moterys dirba išties sunkų darbą drėgmėje, nesibaigiančiame klientų sraute, nuolatiniame rūpestyje žmonių sveikata. Daugelį jų susitinku jau vos ne nuo pirmųjų apsilankymo sanatorijoje metų ir labai džiaugiuosi, kad mane prisimena, nuoširdžiai šypsosi, pakalbina. Iš visos širdies linkiu joms sveikatos ir jėgų.
Savaitė „Versmėje“ prabėgo beregint. Gera kūnui, nemažiau smagu ir sielai. Juk per tiek metų ši sanatorija man tapo sveikatą, gerą nuotaiką ir poilsį dovanojančia priebėga su paslaugiais ir maloniais darbuotojais, puikiai savo darbą išmanančiais specialistais, vis gražėjančia ir koja kojon su laiku žengiančia aplinka. Palikau „Versmę“ jau pasipuošusią Velykoms, laukiančią klientų antplūdžio ir pasiruošusią visiems galimiems iššūkiams.
Sigutė Katkauskienė
