Vidmantas Venclovas
Gegužės 11 d. Šaltupio kaimo sodyboje jau XVI kartą suskambo mėgėjų teatrų festivalis „Šaltupis“, kuris virto tikru fenomenu, nes tai išskirtinis renginys, seniai išaugęs iš įsivaizduojamo teatro amplua, ir tapęs žmonių, kurie negali gyventi be teatro, sambūriu. O ir pati jo vieta verta atskiro žvilgsnio, nes tai dabartinės epochos daiktų, kurie lydėjo mus ne vieną dešimtmetį, muziejus. Visa „Šaltupio“ kaimo sodybos teritorija – lyg muziejus po atviru dangumi. Tai savotiškas daiktų „Grūto parkas“, o gal mūsų gyvenimo atspindžiai visur įkomponuotuose veidrodžiuose.
Šiandien vyko šešioliktasis festivalis. Aš buvau gal trijuose ar keturiuose, ir man susidarė įspūdis, jog apsilankiau visuose, nes šio festivalio tradicijos stulbina. Apsilankymas prieš šešerius metus ir šis buvo lyg tęsinys. Tik organizatoriai ir dalyviai šiek tiek tapo solidesni, bet ne mažiau aktyvesni ir turintys ką pasakyti susirinkusiai publikai.
Šiame festivalyje jautiesi lyg atvykęs pas gerus draugus į svečius. Gamtos ir daiktų muziejaus apsuptyje nuolat verda katilas, kuriame gaminami pietūs dalyviams ir publikai. Kartu garuoja kava ir arbata, o svarbiausiai, vyksta pokalbiai ir diskusijos tarp bendražygių ir tų, kurie mėgsta praleisti laiką žiūrėdami, kaip kiti kuria.
Papasakoti, ką jauti apsilankęs festivalyje, gan sudėtinga, nes atrodo, kad pats dalyvauji jo programoje, kuri tiesiog įtraukia į visiškai šalia sukurtą veiksmą, papildytą bendrą dešimtmečiais susiformavusios vaidinimo vietos, nuo kurios sienų ir įvairiausių spintelių žvelgia mus kadaise supę daiktai. Visa šią aplinką papildo ir studentų diplominių darbų fotografijos, kurios pasakoja apie kitų žmonių gyvenimą.
Mane pakerėjo trombono ir arfos melodijos, o vėliau dar ir fleitos garsai. Trombono skleidžiama melodijų jausmų paletė lyg bandė prisiliesti prie arfos skleidžiamų bohemiškų garsų, o kartu buvo kuriamas muzikinių spalvų spektaklis.
Vėliau pasinėriau į judesių ir muzikos pasirodymą, bet atrodė, jog girdžiu, apie ką kalba šio spektaklio herojai. O rytietiški šokiai nukėlė į kito pasaulio kraštą ir sužavėjo kūno judesiai bei kalba. Kitas spektaklis nunešė į kalbos pasaulį ir perteiktą gyvenimo džiaugsmą, kuris visiškai yra laisvas dėl pasirinkto apsisprendimo.
Veiksmas vyko, o aš skubėjau į savo pasaulį, kuris laukė gamtos apsuptyje, ir stebėdamas varnėnų gyvenimą dėliojau šio straipsnio žodžius.
„Šaltupio“ mėgėjų teatrų festivalis tikrai gyvuos, nes jis tapo daugelio žmonių gyvenimo dalimi.
