Šalčių šeimos gyvenimo kelias ir nuopelnai

Prienų kraštą garsinanti, visiems puikiai žinoma, Šalčių pavardė kilusi iš senos Šalčių giminės, kuri minima jau nuo XVIII a. Tačiau tiksliai nežinoma, kada Šalčių protėviai čia apsigyveno. Šis kraštas iki XVII a. vid. beveik visas buvo apaugęs miškais. Tik vietomis, kur neužmato jokios akys, buvo pasislėpęs vienas kitas kaimas. Kiek daugiau kaimų telkėsi arčiau Prienų, prie Nemuno.

Čiudiškių kaimas, kuriame gyveno Šalčių protėviai, Prienų parapijos knygose pradedamas minėti 1744 m. Ten Šalčius įrašo tokiomis pavardėmis: Szaltis de Czudiski, Szalczius, dažniausiai Szalc, o kartais net Szaltinski.

Daugiau informacijos sužinome nuo 1830 metų. Prienų parapijos, Čiudiškių bažnytinėje knygoje įrašytas Tomas Šalčius ir jo žmona Agnieška Kazlauskaitė iš Vainatrakio. Jie turėjo tris sūnus – Andrių, Antaną ir Motiejų. Andrius vedė Oną Kemežytę (Bubnienę) iš Pošvenčio. Jų sūnus Juozas (1851-1919 m.) su žmona Prane Kavaliauskaite iš Ingavangio (1858-1952 m.) susilaukė aštuonių sūnų ir dviejų dukterų.

Pirmasis sūnus Juozas Šalčius gimė 1884 m. rugsėjo 12 d., augo ir gyveno Čiudiškiuose, paveldėjęs žemes tėviškėje užsiėmė ūkininkavimu. Juozas mirė 1959 m. gegužės 29 d., Čiudiškiuose.

Antras vaikas Pranės ir Juozo Šalčių šeimoje – dukra Elžbieta Šalčiūtė-Markauskienė gimusi 1886 m., didžiąją savo gyvenimo dalį ūkininkavo Suvalkijoje.

Sūnus Jonas Šalčius gimęs 1888 m. birželio 24 d., emigravo į JAV ir ten praleido visą savo gyvenimą.

Žymus tarpukario keliautojas, žurnalistas, rašytojas bei visuomenės veikėjas Matas Šalčius buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Gimė 1890 m. rugsėjo 20 d. Dar besimokydamas susidomėjo žurnalistine veikla – rašė straipsnius į laikraščius. 1908 m. baigęs Lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ organizuojamus mokytojų kursus Kaune, dirbo mokytoju Žemaitijoje. 1909 m. įstojo į Lietuvos mokslų sąjungą ir buvo paskirtas žurnalo „Mokyklos“ redaktoriumi. 1912 m. sukūrė šeimą su Bronislava Rožanskaite ir susilaukė keturių dukrų.

Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią „Visos Rusijos mokytojų suvažiavime“ Kauno gubernatoriaus įsakymu 1914 m. buvo ištremtas iš Kauno gubernijos. Mato Šalčiaus plačioji pažintis su pasauliu įvyko ne savo noru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis buvo priverstas trauktis į Šiaurės Ameriką. Smalsaus keliautojo sielą tai paskatino pažinti kitas kultūras.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Matas Šalčius tapo ELTOS direktoriumi. Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje bei mokytojavo. 1919 m. buvo vienas iš Šaulių sąjungos įkūrėjų ir tapo pirmuoju žurnalo „Trimitas“ redaktoriumi. Tuo metu aktyviai keliavo po Vakarų Europą, skatino turizmą, 1929 m. įsteigus Turizmo sąjungą buvo išrinktas valdybos sekretoriumi.

Kartu su bendraminčiu Antanu Poška keliaudami motociklais aplankė Balkanų šalis, Artimuosius rytus, Egiptą, Iraną. Bendražygiams pasukus skirtingais keliais, Matas Šalčius toliau keliavo vienas. Grįžęs po keturis metus trukusių kelionių išleido knygą „Svečiuose pas 40 tautų“, už kurią buvo apdovanotas „Spaudos fondo“ premija.

Ilgai nelaukęs vėl leidosi į tolimą kelionę, siekdamas aplankyti Pietų Ameriką. Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien“ mėgindamas suvienyti išeiviją, tačiau nesulaukęs bendruomenės aktyvumo ir palaikymo, tęsė kelionę toliau. Bolivijoje esančiame Guajaramerino mieste, 1940 m. susirgęs ūmiu smegenų uždegimu, mirė. M. Šalčiaus gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau labai reikšmingas mūsų visuomenei. Jis stengėsi padėti tolimuose kraštuose vargstantiems tautiečiams, Šanchajaus lietuviams surengė Vasario 16-sosios minėjimą. M. Šalčiaus gyvenimas puikus pavyzdys, rodantis, kaip galima tarnauti Tėvynei atsidūrus toli nuo jos. Žmonių atmintyje jis išliko kaip žymiausias lietuvių keliautojas.

Kiekvienais metais skiriama Mato Šalčiaus premija už pasaulio pažinimo skatinimą bei išsamius spaudos, radijo, fotografijos, televizijos, interneto žiniasklaidos autorinius darbus kelionių srityje, paskelbtus per kalendorinius metus. Pirmą kartą Mato Šalčiaus premija 1990 m. buvo įteikta Ričerdui Sartatavičiui ir Gediminui Pilaičiui, už videofilmą „Trispalvė Atlante“. Pirmieji premijos steigėjai buvo Almis Šalčius, Raminta Šalčiūtė-Savickienė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Nuo 2017 m. Mato Šalčiaus premijos steigėja yra Prienų rajono savivaldybė. 2022 m. premijos laureatais tapo Leonardas Skirpstas – fotožurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Povilas Šalčius, vienas iš brolių dvynių, gimęs 1893 m. sausio 25 d. buvo penktas vaikas Šalčių šeimoje. Mokslus Povilas pradėjo 1902 m. Šilavoto pradžios mokykloje, vėliau mokėsi Marijampolėje, tačiau neturint sąlygų 1904 – 1908 m. teko mokytis namuose iš brolių knygų. Atvykęs į Kauną 1910 m. baigė Lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ organizuojamus buhalterių kursus ir pradėjo dirbti Virbalio Vartotojų Kooperatyve.

Gyvenimo kelias Povilą Šalčių nuvedė į Maskvą, tačiau čia jis gyveno ir dirbo tik vienerius metus. 1914 m. Grįžęs į tėviškę padėjo tėvams ūkyje, įkūrė mokyklą ir trejus metus buvo „daraktoriumi“. Povilas pajutęs mokytojo pašaukimą 1917 m. Marijampolėje baigė mokytojų kursus ir buvo paskirtas dirbti į Reketijos kaimą Kalvarijos apskrityje.

Povilas Šalčius visada troško tobulėti, įgyti žinių bei naujos patirties, todėl niekada nenustojo mokytis naujų dalykų. 1919 m. persikėlęs į Kauną lankė Aukštųjų kursų teisės skyrių. 1920 m. ėjo savanoriu su šauliais į kovą prieš lenkus. Persikėlė dirbti į Panevėžį Kooperacinių bendrovių sistemoje, mėsos gaminių fabrike. Panevėžyje sukūrė šeimą, vedė Emiliją Tūbelytę ir susilaukė dviejų sūnų ir dukters.

1926 m. sugrįžo į Kauną, dirbo „Maisto“ fabrike. Pradžioje dirbo skyriaus vedėju, nuo 1932 iki 1940 m. ėjo direktoriaus pareigas. Pasidėjus karui, buvo perkeltas į Naujosios Vilnios „Maisto“ skyrių, tačiau netrukus buvo atleistas. Nuo 1941 m. vėl pradėjo dirbi Panevėžio „Maisto“ direktoriumi. 1943 m. apsigyveno pas gimines kaime. 1949 m. gegužės 8 diena Povilui Šalčiui buvo lemtinga, svečiuodamasis pas brolį Antaną, Alsėdžių kaime jis buvo žiauriai nužudytas.

Povilas Šalčius pasižymėjo organizaciniais gabumais, buvo labai darbštus, humaniškas, gilios erudicijos. Mėgo visuomeninį darbą, buvo meno draugijos „Aidas“ valdybos narys, Krašto pažinimo draugijos, Sporto draugijos, Šaulių sąjungos, Vartotojų draugijos, Žemės ūkio draugijos narys.

Rašydavo straipsnius Mėsos pramonės klausimais į „Žemės ūkio“, „Tautos ūkio“ žurnalus. Rengdavo pranešimus agronomų, žemės ūkio rūmų tarybos susirinkimuose. Buvo Vyriausios socialistinio draudimo valdybos narys.

Brolis dvynys Petras Šalčius – ekonomistas, kooperacijos teoretikas, profesorius, spaudos darbuotojas. 1913 m. baigė Marijampolės gimnaziją, o nuo 1918 m. mokėsi Maskvoje Šaniavskio liaudies universitete, lankė teisės ir Aukštuosius kooperacijos kursus.

Petras grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune ir pasišventė kooperacijos idėjos įgyvendinimui. Jis sėkmingai vykdė savo profesinę veiklą, 1919-1920 m. Lietuvos Respublikos Prekybos ir pramonės ministerijoje kartu su kitais sėkmingai įsteigė Kooperacijos departamentą ir tapo jo direktoriumi. 1919 m. redagavo kooperacijos žurnalą „Talka“ ir 1939 m. buvo priimtas į žurnalistų sąjungą. Parengė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, kuris buvo priimtas 1919 m. ir galiojo iki 1940 m.

Nemažai nuveikė savo profesinėje veikloje, 1920-1925 m. ir 1928-1930 m. buvo Lietuvos kooperacijos bendrovių valdybos pirmininkas. Petras Šalčius aktyviai plėtojo kooperacijos sąjungų organizacijas „Lietūkis“, ir „Pieno centras“ bei jų ryšius su kitomis tarptautinėmis kooperatinėmis organizacijomis. 1925 m. jis įsteigė Lietuvos kooperatyvų tarybą, 1925-1929 m. ir 1937-1940 m. buvo valdybos pirmininkas bei 1933 m. įkūrė Lietuvos kooperatininkų draugiją.

Nuo 1922 m. Petras dirbo ir akademinį darbą. Dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas). Nuo 1930 iki 1940 m. buvo VDU Politinės ekonomijos ir statistikos katedros vedėjas, nuo 1935 m. tapo profesoriumi. 1939 m. Petras Šalčius apsigynė ekonomikos daktaro laipsnį.

1940 m. pradėjo dirbti Vilniaus universitete. Nuo 1942 m. buvo Lietuvos teisės ir ūkio istorijos instituto direktorius, tais pačiais metais tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Deja, veikla nutrūko karo metu.

Po karo pakvietus senus darbuotojus grįžti į darbą, Petras Šalčius vėl įsidarbino Kauno ir Vilniaus universitetuose. Kaune dėstė politinę ekonomiką, o Vilniuje ūkio istoriją. Buvo išrinktas LMA Ekonomikos instituto vyr. mokslo darbuotoju. 1946 m. pasibaigus mokslo metams buvo atleistas. Vilniaus universitete dėstė iki 1950 m., tačiau už kolūkinės santvarkos kritiką buvo atleistas ir iš VU Ekonomikos instituto. Taip profesorius liko be pragyvenimo šaltinio ir jautėsi niekam nereikalingas. Po šešių metų vėl buvo priimtas į darbą Ekonomikos institute mokslo darbuotoju, tačiau dėl prastėjančios sveikatos nepajėgė toliau tinkamai atlikti darbų.

Petras propagavo smulkiąją kooperaciją, kaip atsvarą monopoliniam kapitalui ir nacionalinio ūkio plėtros pagrindą, parašė pirmuosius lietuviškus vadovėlius apie kooperaciją, organizavo pirmuosius kooperatininkų kursus. Tyrinėjo Lietuvos ūkio (žemės ūkio, pramonės, transporto, finansų, kredito, kooperacijos, baudžiavinių manufaktūrų), valstiečių, ekonominės minties istoriją. Paskelbė apie 600 originalių publikacijų.

Petro Šalčiaus ir jo brolio Mato Šalčiaus atminimas įamžintas 1993 m., jų gimtoje sodyboje atidengta memorialinė lenta. 1994 m. memorialinė lenta atidengta ir Kaune, ant namo esančio V. Putvinskio g. 12, kuriame 1922-1958 m. gyveno profesorius Petras Šalčius. 2006 m. Kaune Romainių gatvė pervadinta brolių Mato ir Petro Šalčių vardu.

Gausioje Pranės ir Juozo Šalčių šeimoje 1895 m. šeštasis gimė sūnus Antanas Šalčius, jaunystę praleidęs ūkininkų aplinkoje ir pats tapo ūkininku. Gyvenimo kelias Antaną ūkininkauti nuvedė į Žemaitiją, kur ir praleido visą savo likusį gyvenimą.

Sesuo Ona-Kotryna Šalčiūtė-Strukčinskienė gimusi 1897 m. lapkričio 20 d. taip pat buvo ūkininkė, savo ilgą gyvenimą praleido savo ūkyje Suvalkijoje. Ji mirė 1997 m., sulaukusi beveik šimto metų.

Deja, vienas Šalčių šeimos vaikas neišgyveno. Jurgis Šalčius gimęs 1899 m. mirė nesulaukęs nei metų. O jauniausias sūnus Andrius Šalčius, gimęs 1901 m. liepos 10 d., gyveno sėkmingą gyvenimą ir tapo banko direktorius Telšiuose.

Juozo ir Pranės Šalčių šeima į gyvenimą išleido daug puikių žmonių, ūkininkų, keliautojų, profesorių, išsilavinusių visuomenės veikėjų ir patriotų. Šiais metais, minėdami Petro ir Povilo Šalčių 130-ąjį jubiliejų, prisimename apie gausios Šalčių šeimos narių gyvenimo istorijas.

Prienų krašto muziejaus muziejininkė Rūta Žiobaitė