Birštono muziejus (Vytauto g. 9) spalio 16 d. (trečiadienį) 15 valandą kviečia prisiminti taip svarbius tautinio išsivadavimo kovos momentus, mūsų vienybę, mūsų drąsą, pilietiškumą ir dar didesnę žmogiškąją atsakomybę. Renginyje kviečiami dalyvauti tiek visi mūsų piliečiai, nežiūrint dabartinės politinės priklausomybės, nes jie buvo Sąjūdžio lemiamoji jėga, tiek iniciatyvinės grupės nariai, nes jie buvo mūsų protas.
Sąjūdžio dėka mūsų tauta išsivadavo, ištrūko iš sovietinės imperijos. Iki tol už tai tragiškoje kovoje grūmėsi mūsų partizanai, Prienų ir Jiezno moksleiviai pogrindininkai, kėlę tautines vėliavas Prienuose, Vėžionyse ir Liciškėnuose, spausdinę atsišaukimus. Nemajūnų bažnyčia dar iki šiolei mena spausdinamus atsišaukimus ir slepiamą spausdinimo mašinėlę. Už mūsų laisvę kovojo disidentai: tremtinys, politinis kalinys Povilas Buzas, spausdinęs „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir kitus leidinius, katalikišką spaudą išradingai platino Janina Jančiauskaitė – Buzienė, Stasė Belickienė ir kiti bendražygiai. Labai svarbus buvo mūsų dvasininkijos vaidmuo antisovietiniame taikiame pasipriešinime. Vis dėlto, labai teisus yra mūsų Laisvės kovų grandas Antanas Terleckas, teigdamas, kad laisvės kovotojų buvo ne tiek jau daug ir kad tokiais negalima vadinti tų, kurie prie stikliuko kokį antibrežnevinį anekdotą suskeldavo, ar įkaušę ir Lietuvos vardą atsimindavo.
Birštonas, 1987 metai
Birštono muziejaus fonduose pažvelgėme į vienintelį turimą 1987 m. gegužės 5 d. Birštono miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sienlaikraščio „Birštono versmės“ numerį. Iš publikacijos „Kaip ruošiamės kurortiniam sezonui“ galima susidaryti įspūdį, kad Birštono ūkiniam gyvenimui buvo skiriamas gal ne visiškai pakankamas, bet tikrai nemažas dėmesys. Miesto tarybos sesijoje buvo išsakyta daug pragmatiškų minčių: „Pati sąvoka „pasiruošimas kurortiniam sezonui“ truputį klaidina. Mūsų kurortas – ne Palanga ar Neringa, kur pagrindinai tik vasarą lankosi poilsiautojai. Pas mus poilsiautojai gydosi ištisus metus. Be abejo, vasarą jų padaugėja. Bet poilsiautojai, kurie atvažiuoja į sanatorijas, turistai nori bet kuriuo metu turėti kiek galima geresnes sąlygas pailsėti. Todėl mūsų tikslas: pastoviai gerinti visų kurorto sričių veiklą. O vasarą šią veiklą – dar suintensyvinti. Todėl atostogų nuo vasaros iki vasaros pas mus negali būti“.
Miesto tarybos sesijoje buvo kritikuoti daugelio miesto įmonių vadovai: tiek komunalininkai, buitininkai, tiek prekybininkai, ryšininkai, sanatorijos „Versmė“ vadovai, dėl nepakankamai kokybiškų paslaugų, aplinkos sutvarkymo, reklamos naujoviškumo. Džiugino tai, kad už pasiektus laimėjimus Birštono miesto kultūros rūmams buvo paskirta TSRS Kultūros ministerijos ir TSRS Kultūros darbuotojų profsąjungos komiteto prezidiumo pereinamoji Raudonoji vėliava, I-ojo laipsnio diplomas ir piniginė premija. Krenta į akis labai kritiškas ir pilietiškas, principingas vyriausiojo architekto Felikso Jackevičiaus pasisakymas sienlaikraštyje „Stoka atsakomybės gamtai“: „Remontavo miesto Vykdomojo komiteto pastatą. Prieš pat potvynį visas statybines atliekas, gelžgalius, netgi kažkokį seifą, Komunalinių įmonių kombinato vairuotojai išvežė ir suvertė pliažo teritorijoje. Nemunas patvino. Nuplovė pliažą. Nuplovė ir toliau visą šį šlamštą. O kurorte skeryčiojama rankomis: „Vaje, vaje, kokie tie žmonės nevalyvi. Šitaip teršia upių tėvą Nemuną“ ( Ten pat). Aktualių minčių autorius pastebėjo, kad aplinką šiukšlina daugelio įmonių vairuotojai: „Ar pagalvojame apie tuos, kurie šiandien teikia mums daugiausiai džiaugsmo, apie vaikus ir anūkus, apie ateitį, apie tolimus ainius“ (Ten pat).
Pirmaisiais sąjūdiečiais Birštone reikėtų laikyti Oną ir Vincą Laukevičius, Adeliją ir Boleslovą Girdvainius, Povilą Buzą ir Stasę Belickienę, dalyvavusius 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos mitinge Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti (Jonas Arbačiauskas. Iš kartos į kartą. V., 2013, p.92)
Pirmieji Sąjūdžio žingsniai
Subrendusios tautinės revoliucijos, apėmusios visą Lietuvą, idėjos, tik rugsėjo mėnesį palietė Birštoną. Tai šiek tiek lėmė ir tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininko autoritetas, ir jo sugebėjimas dirbti su žmonėmis, išklausyti kritiką. Birštono muziejaus fonduose yra trys Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Birštono miesto iniciatyvinės grupės pasitarimų protokolai. Pavartykime juos. 1988 m. rugsėjo 3 dieną Kultūros centre susirinko pritariantieji Sąjūdžio idėjoms, iniciatyvinė grupė Birštono gyventojų susirinkimui sušaukti. Tai Evaristas Vasiliauskas, Vytautas Kačergis, Vanda Kačergienė, Ričardas Adomaitis, Jonas Žičkus, Andrius Pabiržis, Gintaras Verseckas, Boleslovas Girdvainis, Teresė Murauskaitė, Regina Aleksandravičienė, Aldona Plioplienė, Adolfas Kikilas, Vytautas Rasimavičius, Jonas Arbačiauskas, Povilas Buzas,Vincas Laukevičius, Veronika Bukevičienė. Pasitarimui pirmininkavo E. Vasiliauskas, sekretoriavo V. Bukevičienė.
Buvo pristatyti bendrieji Sąjūdžio strategijos ir veiklos principai. Konstatuota, kad: „Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais negali būti žmonės, susikompromitavę Stalino, Brežnevo laikais, kurie gniaužė ir tebegniaužia kritiką, kurie vienokiu ar kitokiu būdu pasisako prieš persitvarkymo procesą, neigia viešumo ir demokratijos principus, piktnaudžiavo ir piktnaudžiauja valdžia ir tarnybine padėtimi. Sąjūdis tokiais žmonėmis nepasitiki“. Susirinkusieji pritarė tam: „Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsipareigotų palaikyti santykius su miesto valdžia, pateikti užklausimus miesto įmonių ir įstaigų vadovams apie visuomenės iškeltus klausimus ir negeroves, aktyviai prieš jas kovoti, pateikti reikalavimus, naikinti ir keisti vietinės valdžios neteisėtus nutarimus, kai jų sprendimai ar jų veiksmai prieštarauja teisingumui, persitvarkymo idėjoms, varžo Sąjūdžio ir jo dalyvių ir kitų piliečių teises“.
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė
1988 m. rugsėjo 8 dieną 600 Birštono miesto gyventojų susirinko į miesto kultūros rūmus. Buvo išrinkta Birštono miesto Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurią sudarė: E.Vasiliauskas (pirmininkas), A. Pabiržis, R. Adomaitis, V. Laukevičius, V. Bukevičienė (sekretorė), A. Vilkaitis (garbės narys), P .Kazlauskas, A. Skiauteris, K. Padvelskis, J. Vyšniauskas, R. Bukartas, P. Sereika, J. Šėma, G. Verseckas, S. Belickienė, R. Kučinskas, R. Kliučius. Susirinkime dalyvavę tremtiniai A.Vilkaitis ir V. Laukevičius pasakojo apie savo gyvenimiškus išbandymus, kvietė visus palaikyti Sąjūdį. Rašytojas V. Petkevičius kalbėjo apie nacionalinio atgimimo problemas. R. Adomaitis kritikavo Birštono m. LDT vykdomojo komiteto leidimą Birštono mieste statyti 32 butų namą Prienų įstaigoms. P. Kulvinskas perskaitė eilėraštį, skirtą Lietuvai. A. Arčikauskas pritarė Sąjūdžio idėjoms. Vyriausias architektas F. Jackevičius pasisakė prieš naujo paminklo V. Leninui statybą.
Rugsėjo 12 dieną įvyko 14 sąjūdiečių iniciatyvinės grupės narių susirinkimas, kuriame buvo numatyta prie Nemuno organizuoti Sąjūdžio mitingą. Į mitingą atvyko ir prieniečiai, paraginti Dainoros Šaltienės.
Pirmasis mitingas
Rugsėjo 18 d. prie Nemuno įvyko mitingas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 500 žmonių. Pasisakė beveik visi iniciatyvinės grupės nariai ir svečiai, buvo priimta labai svarbi rezoliucija (Iš Birštono muziejaus fondų):
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Birštono miesto iniciatyvinės grupės 1988 m. rugsėjo 18 d. vykusio mitingo Rezoliucija
Reikalaujame:
1. Paskelbti lietuvių kalbą valstybine kalba.
2. Birštono m. liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui:
a) esamą šiuo metu kooperatinę prekybą pakeisti į valstybinę prekybą;
b) ryžtingai spręsti esamų kultūros ir istorinių paminklų apsaugos, restauravimo ir sutvarkymo klausimus; sutvarkyti Jono Basanavičiaus paminklą ir jį supančią aikštę; iš esmės sutvarkyti Vytauto kalną, pastatant paminklą; iškelti iš Nemuno Birštono miesto simbolį – Vytauto šaltinį-banginį ir jį restauruoti;
c) Sąjūdis pritaria senų gatvių pavadinimų grąžinimui Birštono mieste ir siūlo Gagarino gatvę pavadinti Balio Sruogos vardu; praktinius darbus šioje srityje suaktyvinti ir paspartinti; pakeisti sanatorijos „Spalis“ pavadinimą nacionaliniu pavadinimu;
d) neskirti Birštono miesto sklypų kitų miestų ar rajonų organizacijoms, nepasitarus su miesto visuomene, o jau paskirtus peržiūrėti; pakeisti numatomą miesto viešbučio statybos vietą;
e) griežtai laikytis butų skirstymo nuostatų ir kontroliuoti, kaip jų laikosi miesto įstaigos ir organizacijos.
3. Prienų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui ir agropramoniniam susivienijimui:
a) kuo skubiausiai spręsti Prienų miesto kanalizacinių tinklų prijungimą prie Birštono miesto valymo įrengimų;
b) iš esmės sutvarkyti Birštono daržininkystės tarybinio ūkio kanalizacijos tinklus;
c) iškelti, o ne plėsti Birštono daržininkystės tarybinio ūkio paukštyną iš antrosios Birštono miesto sanitarinės zonos;
d) iškelti senas Birštono daržininkystės tarybinio ūkio fermas iš antrosios Birštono miesto sanitarinės zonos.
4. Nemuno kilpoms suteikti nacionalinio parko statusą.
5. Nepersekioti tikinčiųjų, viešai atliekančių religines apeigas, nežiūrint užimamų pareigų ar socialinės padėties visuomenėje,
Pasirašė iniciatyvinės grupės nariai.
Valdžios boikotas
Tuometinė Birštono valdžia, skyrių ir įstaigų vadovai, palaikydami glaudžius ryšius su valdžia Vilniuje, aiškiai boikotavo tautos iniciatyvas. Jų veidus tautos mitinguose pirmąkart išvystame tik mitinge prie Vytauto kalno spalio 27 d. Valdžia ignoravo E. Vasiliauską. J. Arbačiauskas atsiminimų knygoje rašo: „Tenka pripažinti, jog tuometinė Birštono valdžia ignoravo bet kokią opozicinę organizaciją, nes turėjo palaikymą Lietuvos centrinėje valdžioje. Per tą laiką miesto valdžia atleido iš darbo minėtą E. Vasiliauską ir V. Rasimavičių, panaikindama jų etatus. Darbo neteko Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas L. Viršilas, Komunalinio ūkio viršininkas L. Bazelis, architektas F. Kuzminskas, nes jie pritarė Sąjūdžiui ir nevengė bendrauti su mumis. Visi trys išvyko iš Birštono“ (Ten pat, p.94). Straipsnio autorius negali patikrinti šių faktų objektyvumo, todėl su malonumu išgirs ir kitas nuomones.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
