Birštono kurhauze birželio 12 d. 19 val. vyks susitikimas su Selemonu Paltanavičiumi, knygos „Vysla per Lenkiją“ autoriumi bei ekspedicijų laivo kapitonu Simu Knapkiu. Tai antroji pagal LRT televizijos projektą „Nacionalinė ekspedicija“ parengta knyga. Joje pristatoma gamtininko, rašytojo S. Paltanavičiaus, istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko, muzikologės, etnologės Zitos Kelmickaitės, žurnalisto, prodiuserio Edmundo Jakilaičio, atlikėjo Gabrieliaus Liaudansko-Svaro, lenktynininko Benedikto Vanago, žurnalistės, laidų vedėjos ir prodiuserės Editos Mildažytės bei kitų žymių Lietuvos žmonių įspūdžiai keliaujant ilgiausia Lenkijos upe Vysla.
Ta proga kalbiname knygos autorių.
– Daug laiko praleidžiate gamtoje, „medžiojate“ tinkamas fotografijoms akimirkas. Kokių asmeninių ir profesinių savybių tam reikia?
– Į gamtą keliaujame visi. Tačiau tikslai visų skirtingi. Vieniems pakanka kvėpuoti oru, kitiems – pasivaikščioti. Aš – gamtininkas ir dar suvalkietis, todėl ėjimo šiaip sau neįsivaizduoju. O einu viską matydamas (ar bent stengdamasis viską matyti), žiūrėdamas – per visą gyvenimą ugdžiau šiuos įgūdžius. Sutikite – tą sau gali leisti tik kuo daugiau gamtos pažindamas.
– Ar prisimenate, kas paskatino pasirinkti gamtininko, gamtos mylėtojo kelią?
– Jokių paskatų iš šalies tam nereikėjo: man atrodo, kad aš gimiau jau domėdamasis gamta. O iš tikrųjų niekuo kitu taip nesidomėjau, kaip gyvuoju pasauliu. Tai jie, žvėrys, paukščiai, vabalai, visi augalai, nuo mažų dienų buvo užvaldę mane. Aš savo lysvėje (turėjau tokią „nuosavą“) sėdavau viską iš eilės. Augindavau ir žiūrėdavau, kaip žaliuoja, žydi, kokias sėklas užmezga. Veisiau triušius, turėjau balandinę. Labai norėjau viską pažinti, trūko tik knygų. Štai tada dar vaikas pažadėjau sau, kad kada nors rašysiu knygas, kurios būsimiems vaikams atvers akis, padės pažinti gyvąjį pasaulį. Tai ir darau…
– Dažnai galime išgirsti, kad po Lietuvą ar kaimynines šalis keliauti neįdomu, nebėra ką žiūrėti, viskas jau matyta ir patirta. Ar galite tai paneigti?
– Didesnės neteisybės negirdėjau… Juk Lietuvos gamta pati gražiausia, ir jeigu mes nesame aplankę visų nacionalinių parkų, piliakalnių, apžvalgos bokštų, neplaukėme upėmis, veikti tikrai yra ką. Tai neturi užgožti noro keliauti toliau. Pasaulis didelis, jei galima, reikia jo pamatyti kuo daugiau. Bet Lietuvon grįžti visada smagu.
– Plaukėte Nemunu per Lietuvą, dabar – Vysla per Lenkiją. Kokius esminius šių šalių kultūros, paveldo, gamtos puoselėjimo skirtumus pastebėjote?
– Plaukdami su nacionaline ekspedicija, mes buvome ir Baltarusijoje, praplaukėme Rusijos (Kaliningrado srities) pasieniu. Šiemet dar keliausime per Ukrainą. O Lietuva ir Lenkija daug kuo panašios. Gali būti, kad tai lėmė ilga mūsų bendra istorija. Skirtumų taip pat daug ir tai, matyt, lėmė XX amžiuje buvusios skirtingos santvarkos. Net gyvendami socialistiniame „lageryje“, lenkai išlaikė savo ūkius, dirbo savo žemę. Taigi jų pasitikėjimas savimi, atsakomybė liko kitokia. Lenkai geriau išmano savo istoriją, ją labiau gerbia. O visa kita – jie mus sutiko kaip savus. Net tie, kurie apie ekspediciją nebuvo girdėję, taigi tokiems susitikimams nebuvo ruošęsi iš anksto.
– Kas ekspedicijose po Lietuvą ir Lenkiją paliko didžiausią įspūdį?
– Įspūdingiausia Lietuvoje buvo pirmoji, 2015 m. vasara – tada mes visi dar buvome ištroškę nuotykių, o žmonės ekspediciją sutikdavo kaip nesuprantamą reiškinį. Stebino žmonių geranoriškumas, noras bendrauti. Ypatingu įvykiu tapo pažintis su Raižių (Alytaus r.) totorių bendruomene, su meistrais, muzikantais. Lenkijoje be garbiųjų šalies žmonių nustebino Vyslos žemupyje esantis Kryžiuočių ordino paveldas. Taip pat susitikimas su profesoriaus Tado Ivanausko anūke Marija. Man tai buvo nepakartojamas įvykis.
– Kaip apibūdintumėte knygas „Vysla per Lenkiją“ ir „Nemunu per Lietuvą“? Kokiam skaitytojui ir kokiu tikslu jos parašytos?
– Šios knygos skirtingos: apie Nemuną rašiau labiau pažintinę knygą, ja gali naudotis visi, besiruošiantys keliauti Nemunu. Vyslos knyga – pasakojimas apie nacionalinę ekspediciją Lenkijoje, kuri turėtų mums „atverti akis“ ir iš naujo daug ką įvertinti mūsų bendroje istorijoje. To mums labai trūksta…
– Ar knyga yra ekspedicijos filmuotos medžiagos papildymas, komentarai, ar vis dėlto kelionių dvasią, patirtus įspūdžius galima pajausti ir nemačius filmuotos medžiagos, vien skaitant knygą?
– Vienas kito filmai ir knyga nei dubliuoja, nei „dengia“: tai skirtinga pasakojimo forma, žinoma, ir medžiagos dalis skiriasi. Bent jau savo detalėmis. Knygą apie Vyslą rašiau „skaitomą“, ji gausiai iliustruota. Ją perskaitę galbūt norėsite pamatyti, kaip tai atrodo „gyvuose paveikslėliuose“ – tai šiandien visai nesunku padaryti…
– Esate parašęs daug knygų vaikams, žaismingai skatinate juos domėtis gamta: ar šiuolaikinis jaunimas gauna pakankamai žinių apie gamtą? Ko trūksta?
Knygų ir kitos medžiagos apie gamtą yra katastrofiškai mažai. To nepakanka, kad vaikai (ir net jų tėvai bei seneliai) gautų nors kokius pradmenis. Trūksta visko – autorių, kino filmų kūrėjų, kūrybingų žmonių. Trūksta lėšų ir supratimo, kad tai yra labai svarbu. O tai tikrai svarbu.
– Gal papasakotumėt kokį trumpą linksmą nutikimą iš šių kelionių?
– Mūsų visos ekspedicijos yra labai linksmos, nes jose keliauja be galo linksmi žmonės. Jeigu ką nors galima išgydyti juoku, turėtų kaip nors tapti ekspedicijos dalyviu. Tikrai padėtų…
Straipsnį rengė Tomas Pauliuščenka
