Vilija Čiapaitė
Kaip žinia, Prienuose yra nemažai gėlių salonėlių, kurie turi savo klientus. Apie vieną tokį noriu pakalbėti, o tiksliau, apie žmogų, kurio gyvenime daina ir gėlės yra neatsiejami. Taigi, tai Rūta Svitkauskaitė-Bekešienė. Ją pamatysi besisukiojant tarp gėlių parduotuvėje, dainuojančią kultūros renginiuose Prienų kultūros ir laisvalaikio centro moterų vokalinio ansamblio „Pienė“ būrelyje.
Noriu pakalbėti apie žmogų, kurio ypatinga meilė žmonėms ir gėlėms, muzikai neatsiejamai nuo prieniškių gyvenimo.
Istorija, kurios neištrinsi, nenuslėpsi
Rūta, paklausta, kur gimusi, nedvejodama atsakė, jog Latvijoje, tačiau likimas taip sudėliojo, jog įleido šaknis Prienuose.
Taigi, tais lemtingais 1941 metais Rūtos senelį Antaną Alfredą Dėdelę, Lietuvos žurnalistą, redaktorių, poliglotą, diplomatą, su močiute ir Rūtos mamyte, kuri buvo ką tik baigusi „Aušros“ mergaičių gimnaziją ir buvo „kieta“ matematikė. Juos ištrėmė į pataisos darbų lagerį Sverdlovsko srityje (Sevurallagą). Toks pats likimas ištiko ir kitus Rūtos senelius, bei pašnekovės tėveliu, ką tik baigusiu mokytojų seminariją, Tuo metu NKVD trėmė visus inteligentus ir jų šeimas, kurie net nesuprato, už ką juos veža į ten, kur nežinomybė.
Likimas taip susiklostė, jog būtent tremtyje susipažino Rūtos tėveliai. Ten pat gimė 3 vaikai. Kuomet mirė Stalinas, jauna šeima, susikrovusi mantą, su vaikais grįžo į Lietuvą. Paklausti, už ką buvo išvežti, šiems atsakius, jog už nieką, dažniausiai neįtikindavo. Tada Lietuvoje esantys klerkai griežtai įsakė per 24 valandas palikti Lietuvą. Taigi negavusi prieglobsčio Tėvynėje, jauna šeima buvo priimta Latvijoje. Taip jie įsikūrė Bauskės rajone, Skaistkalnės miestelyje, Lietuvos pasienyje. Čia ir gimė, kaip juokdamasi pasakoja Rūta, sugramdyta pypliukė.
Patriotai iki kaulo smegenų
Tėveliai niekaip negalėjo grįžti į Lietuvą, kur jų gimtinė, kur jų šaknys. Tėtė kasmet rašydavo raštus į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją dėl leidimo grįžti į Lietuvą. Tai buvo tarsi žaidimas į vienus vartus, bet tikėjimas buvo! Vaikai lankė lietuvišką mokyklą, nes šeimos atžalas kasdien perkeldavo per Nemunėlį (tada dar nebuvo tilto). Be to, patys tėvai, gyvendami Lietuvos pasienyje, kaskart keldavosi per upę ir puikiai įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Rūta prisimena, kaip ji dalyvaudavo įvairiose šventėse Latvijoje, šoko, dainavo. Juk daina visą šeimą lydėjo visur ir visada. Pasak pašnekovės, ji gerai prisimenanti, kaip mama pasiuvo iš marlės nuostabią suknelę ir su ja pasirodė kažkokiame renginyje būtent Latvijoje.
Nors tėvelis ir mamytė buvo išsimokslinę, tačiau jų diplomai niekur negelbėjo. Tėvelis kasė griovius, o mamytė puikiai įsiliejo į siuvyklos, kur dirbo siuvėja – sukirpėja, kolektyvą.
Išgirsti ir reabilituoti
Pagaliau gautas leidimas grįžti į Tėvynę! Šeima, susikrovusi mantą, įsikūrė Pasvalyje. Tačiau trauka prie šaknų, kurios buvo Prienuose, po gerų metų prisiviliojo. Prisiminimuose Rūta vis grįždavo į Latvijoje, kur teko palikti didžiulę kinrožę, kurią ji labai mylėjo. „Ją apsikabinusi tiek verkiau“, – su jauduliu kalbėjo pašnekovė.
Kodėl gėlės ir daina?
Nuklysdama į prisiminimus Rūta džiaugėsi, kad dar gyvenant Latvijoje, darželis vilnijo gėlėmis. Tuomet nebuvo tokių išskirtinių, tačiau nuo pat pirmų saulės spindulių pavasarį iki šalnų džiugindavo ne tik juos, bet ir aplinkinius. Pasak jos, kaktusai labiausiai nepatikdavo, nes vos tik prisiglausdavo prie užuolaidų, kaipmat tekdavo traukyti aštrius spygliukus. O dabar tai jos mėgstamiausios gėlės, kurių pilnos buto palangės, ir kaskart džiuginančios trumpalaikiais žiedais. O daina lydėjo ją visur, nes tėveliai buvo dainingi.
Prienai ir gėlių karalija
Taigi Prienuose Rūta pradėjo lankyti II aštuonmetę (dabartinė „Revuonos“ pagrindinė) mokyklą. Iš pradžių ji nenorėjo jos lankyti, nes jai, kaip vaikui, kažkodėl buvo it rakštis ir be to, Pasvalyje buvo lankiusi vidurinę. Bet per trumpą laiką taip pamilo šią mokyklą, jog ir dabar ji tarsi antri namai. Čia ji gavo tiek daug dailės, muzikos, šokio, kitokių mokslų pagrindų, tapusių puikių prisiminimų skrynia, kurią kaskart atveria.
Baigusi mokyklą ji įstojo mokytis į Vilniaus kultūros mokyklą. Taigi, kadangi kultūrinis gyvenimas ją lydėjo visur ir visada, manė, kad taps kultūros darbuotoja. Tačiau kultūra liko vienu iš mėgstamų hobių. Taigiviską metusi grįžo į Prienus pradėjo krimsti buhalterės duoną. Įsidarbino tuometinio KIK šiltnamiuose buhaltere. Čia ją prie gėlių pastūmėjo ten dirbusi moteris Meilė. Ir kai viskas pradėjo irti, įsidarbino pas privatininką gėlių salonėlyje, o paskui, sukirtusi rankas su bendraminte, savo verslą pradėjo ant kampo. Taip įsisuko ratas…
Gėles reikia dovanoti gyviems
Rūta Bekešienė įsitikinusi, jog gėlės kiekvienam suteikia džiaugsmo akimirkų. Pasak jos, jas reikia dovanoti gyviems, kad juos pradžiugintum, priverstum tapti laimingais. „Kam nešti glėbius gėlių mirusiajam, jis jų juk nemato, reikia jas dovanoti gyviems“, – pabrėžia pašnekovė.
Šiuo metu yra didelis pasirinkimas pačių įvairiausių gėlių. Ji tarsi susikalba su jomis, atranda tokius puokščių rišimo niuansus, jog, rodos, tai ar anai gėlei būtent čia reikia prisiglausti. O puokštes ji mėgsta sukomponuoti taip, kad jos tinka bet kokiai progai. Prieš surišdama gėles, Rūta kliento išsiklausinėja kam, kokia proga, koks amžius ir t.t. Taip ji jau mintyse atrenka, kokios gėlės labiausiai tinka ir, kai surišama puokštė, šie lieka apstulbę.
Daina ir gėlės – neatsiejami!
Pati gėlių karalienė Rūta jau seniai dainuoja Prienų kultūros ir laisvalaikio centro moterų vokalinio ansamblio „Pienė“ būrelyje. Jos prisiminimuose išlieka nemėgimas dainuoti chore. Pasak jos, dainavimas dideliame būryje – tiesiog ne prie širdies. Tačiau, jei reikėtų, tai ir dainuotų chore.
Prisiminimai persipynę su dabartimi
Rūta augina du sūnus. Vienas Anglijoje, o kitas – šalia mamos. Pasak pašnekovės, džiaugiasi, kad sūnūs darbštūs, išradingi. Kelionės į Angliją jai taip pat duoda daug idėjų darbui. O paklausta, tai kuri gi jos Tėvynė, Rūta net negalvodama atsakė, jog ji turtinga, nes turi atskirą gimtinę ir vieną Tėvynę. Į gimtinę, kur buvo vadinama Rūtinia, dažnai nuvyksta. Tad ji turi ir du vardus!
O kas labiausi įsiminė jos, nenuoramos, vaikystės keliukuose?
O pati linksmiausia intriga, kuri ją vis prajuokina – tai prisiminimas, kuomet ji dalyvavo piešinių konkurse, kuris vyko respublikiniu mastu. Ir jos piešinys laimėjo prizinę vietą. Taigi, pamokos metu ji buvo iškviesta pas direktorių. Neramu buvo, bet… dovanų gavo raketę, kuri buvo visiškai nesusijusi su piešinių konkurso tematika. Tai, pasak jos, tikra vinis juokingų istorijų skrynelėje.
Beje, mėgstami astrai niekada neišeina iš „mados“, nes tai pati nuostabiausia rudeninė gėlė, kurią ji dovanodavo savo mokytojams. Ir, pasak pašnekovės, nenuvertinkime ir gvazdikų, kuriems kažkada buvo priklijuota etiketė, jog jie rusiška gėlė. „Nei viena gėlė neturi tautybės“, – tvirtino Rūta.
O pabaigai ji pasakė: „Dovanokit bent po vieną žiedelį ir pamatysit, kaip nušvis žmogaus veidas!“
