Užsieniečius žavėjo Lietuvos žmonių meilė krepšiniui
Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus
Sovsport.ru
Pateikiame rusų leidinio „Sovetskyj sport“ žurnalisto įspūdžius iš Lietuvoje vykusio Europos čempionato.
Kaip uždegti žmonių širdis?
Šito nesu matęs niekur – lyg būčiau pabuvęs kitoje planetoje! Ir net teoriškai nelabai suprantu, kur dar galiu tai išvysti. Tikriausiai labai daug kas turi sutapti, kad kokia nors sporto šaka šalyje taptų tikra religija. Čia, matyt, ir šimtametis krepšinio kultivavimo stažas suvaidino savo vaidmenį ir svarbios pergalės, per tą laiką pasiektos, bei ypatinga, prigimtinė tautinė savimonė paliko savo antspaudą. Prisiminkime ir apie akivaizdų konkurencijos nebuvimą vidaus kultūrinėje – sportinėje rinkoje. Niekas Lietuvoje pagal populiarumą prie krepšinio net neprisiartino – nei muzika, nei futbolas, nei kinas, nei televizija.
Tarkime, JAV taip pat myli krepšinį, bet serga miestelių lygyje, už savo klubines komandas, o iš proto kraustosi tik kovo mėnesį, kada prasideda studentų lygos beprotybė. Žinoma, dar yra „Super Bowl“ (Nacionalinės futbolo asociacijos (NFL) finalas, – aut. past.), kada visa JAV prilimpa prie televizorių ekranų. Bet tai tik viena diena metuose, o Lietuvoje per kiekvienas rinktinės rungtynes šalis tiesiog apmiršta – praeivio gatvėje nesutiksi.
Anglijoje iš proto eina dėl futbolo? O dar dėl regbio, kriketo, akademinio irklavimo… Ten tikrai ne kiekvienas vaikas svajoja būti Johnu Terry (Anglijos rinktinės ir Londono „Chelsea“ gynėjas, – aut. past.), kuris šiuo atžvilgiu labai pralaimi Šarunui Jasikevičiui.
Na gerai, paimkime mažesnes šalis. Štai Šri Lankoje kriketas – be konkurencijos. Japonijoje nebuvau, bet atrodo, kad ten karaliauja sumo. Bet vis tiek, ne iki tokio lygio, kad koks nors mažos prekės gamintojas save pateiktų per kultinę sporto šaką. O Lietuvoje kiekvienoje reklamoje – krepšinio kamuolys arba krepšys. Ir nesvarbu, ką reklamuoja – banką, mobiliojo telefono operatorių ar daržovių pjaustyklę – visi nori pataikauti! Ten net šokoladuko nesuvalgysi, neperplėšęs šviesaus Simo Jasaičio veido!
Taip, Brazilija eina iš proto dėl futbolo, bet negirdėjau, kad Kristaus Atpirkėjo statula Rio De Žaneire aprengtų geltonais Brazilijos rinktinės marškinėliais, o Klaipėdoje paminklai per čempionatą buvo aprengti naujais apdarais, nors rinktinė žaidė Panevėžyje. Vilniuje prie televizijos bokšto pritvirtino 40 metrų aukščio, 545 lempučių krepšinio tinklą. Įdomu, ar jau yra idėjų, kaip panaudoti Ostankino bokštą per 2014 metų žiemos olimpiadą arba per pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais? Ar jūs iš viso galite įsivaizduoti Rusijoje kažką panašaus – futbolo vartai vietoje mauzoliejaus, futbolo kamuolio vaizdo projekcija ant Palaimintojo Vasilijaus Soboro kupolo? Aš taip pat negaliu.
Lietuva taip serga krepšiniu, kad dėl Europos čempionato sėkmės, kuris teko šaliai pirmą kartą nuo 1939 metų, galima buvo ir nesijaudinti. Bet Lietuvoje jaudinosi, sukūrė gražią, įkvepiančią istoriją ir tikriausiai verslą. Kažką panašaus mačiau olimpiniame Vankuveryje (2010 m. žiemos olimpinės žaidynės, – aut. past.), kada visa Kanada nuo mažo iki didelio mūvėjo raudonomis pirštinėmis su penkiais olimpiniais žiedais ir klevo lapu. Pirštinės tapo ne tik tautos vienybės simboliu, sergančios už savo rinktinę, bet ir rinktinės finansine pagalba.
Lietuva nuėjo kur kas toliau. Nuo suvenyrų produkcijos sukosi galva – krepšinis krito į akis nuo kiekvieno prekystalio. Fantazijai ribų nebuvo – netgi alaus bokalus ir taupykles įsigudrino sumeistrauti kaip krepšinio kamuolius. Taip pat žinoma, parduotuvės buvo užverstos ne tik kepuraitėmis ir kelnaitėmis, bet ir žaliais įvairiausių modelių rinktinės marškinėliais, kurių dėka arenos per Lietuvos rinktinės rungtynes pavirsdavo į skraidančią ateivių lėkštę, pilną daugybės žalių žmogeliukų.
Bet svarbiausias akcentas – tai automobilių veidrodėlių užvalkalai ir nacionalinė vėliava ant mašinos su ypatingu pritvirtinimu. Šių dviejų atributų dėka kiekvienas praeivis, atvykėlis gaudavo žinią – čia vyksta Europos čempionatas ir lietuviai tuo didžiuojasi, didžiuojasi savo Tėvyne, myli savo rinktinę. Ir žmonės čia – ne kažkokia neaiški masė, o susitelkusi, konkreti jėga. Jei atvirai, tai niekada nebuvau Lietuvos visuomeninio-politinio kredo fanu. Bet tapau fanu Lietuvos, išprotėjusios dėl krepšinio. Buvau apkrėstas nacionalinės savimonės virusu ir nesulaikomai norėjosi prisijungti, stoti į gretas, nusipirkti užvalkalų veidrodėliams, vėliavėlių, puodelių. Ir nusipirkau taip pat, kaip kadaise kanadietiškas pirštines.
Daug kalbame, kad turėsime Sočio olimpiadą ir pasaulio futbolo čempionatą ne tik, kad investuotume eilinius milijonus, bet ir duotume šaliai kažkokį naują impulsą. Visai šaliai – nuo Chabarovsko iki Kaliningrado. Bet argi mes kažką dėl to darome? Įdomu, ar buvo Lietuvoje nors vienas stebėtojas iš šių organizacinių komitetų? Ar išnagrinėta nacionalinės vėliavos tvirtinimo konstrukcija? Ar mūsų metodas – mojuoti ja, užšokus ant svetimos mašinos stogo? Pirštinės Vankuveryje pradėjo pardavinėti vos ne prieš dvejus metus iki žaidynių. 2012-ieji – jau ant slenksčio.
Kaip sirgti už savo rinktinę?
Netgi tada, kai Darius Songaila taip kvailai prarado kamuolį savo aikštelės pusėje ir gavo žudikišką tritaškį paskutinėmis sekundėmis, Lietuvai ketvirtfinalio rungtynės teoriškai dar nebuvo prarastos. Bet lietuviai, aptarinėjantys rinktinės sudėtį vaikų darželiuose, parlamente ir šeimų tarybose, jaučiantys žaidimą savo vidumi, jau verkė. O kai kurie ir liūdnai ėjo iš Kauno „Žalgirio“ arenos tribūnų. Išėjo, aš buvau tikras, kad per artimiausias valandas sugriautų miestą. Tik pagalvojus, kiek buvo įdėta jėgų ir pinigų ne pačios turtingiausios valstybės į šitą čempionatą, o čia… Pralaimėti namuose ketvirtfinalį kažkokiems tai makedonams ir dar taip kvailai… Tvyrojo negera nuojauta. Bet mano liaudies pykčio laukimas pradėjo mažėti jau po spaudos konferencijos, kuri vyko po rungtynių, kur vienam didžiausių pralaimėjimo kaltininkų, Lietuvos rinktinės treneriui Kęstučiui Kemzūrai buvo užduotas vienintelis papildomas klausimas. Pas mus būtų sumalę į miltus už tokį pralaimėjimą, o čia pagailėjo, suprato.
Šalyje, kur kiekviena namų šeimininkė – Kemzūra, o kiekvienas taksistas žino, kad 11 – tai ne žaidėjų skaičius futbole, o Jono Valančiūno marškinėlių numeris, sirgaliai suprato, kad jau po kelių valandų jų rinktinei reikės žaisti rungtynes dėl olimpiados. Ir pralaimėjimas šioje dvikovoje jau reikš atsisveikinimą su Londonu 2012 metais. Galutinai ir negrįžtamai. Todėl, kai Songaila po rungtynių įlipo į autobusą, iš visos jėgos trenkė butelį su vandeniu ant grindų, sėdo ir iš nevilties trinktelėjo kumščiu į stiklą, iš netoliese stovėjusių fanų minios neišgirdo jokio prakeiksmo. Minia tylėjo. Minia užjautė.
Kaunas išsilaikė, jo niekas negriovė. Kaunas skausmą skandino. Iš pradžių tyliai – namuose, baruose. Bet greitai išsiliejo į centrinę Laisvės alėją – pačią ilgiausią pėsčiųjų gatvę Europoje. Kažkur apie vidurnaktį į piceriją, kur su kolegomis vakarieniavome po ilgos darbo dienos, užėjo legendinis Sabas. Vos svyruodamas, žinant jo ūgį, atrodė grėsmingai. Nei vienas ten sėdintis sirgalius, o jų buvo ten nemažai, neišdrįso prie jo prieiti, ar ką nors šūktelėti jam iš vietos. Visi viską suprato. Visi buvo prislėgti nelaimės, kaip ir jis. Nors mes, ciniška žurnalistų padermė, aišku sutrikdėme idilišką tylą su savo „Kaip taip, Arvydai?“. Atsakydamas jis tik bejėgiškai skėstelėjo savo didžiulėmis rankomis…
Jokių chuliganiškų išpuolių tą naktį Kaune policija neužfiksavo. Nors miestas ūžė iki ryto ir iki sąmonės netekimo – į galą jau mažai kas ir atsiminė, kokia proga prasidėjo išgertuvės. Gėrė tiesiog „už jo didenybę Krepšinį“. Vietiniai žurnalistai sako, kad toks Kaunas – parodinis. Tiesiog šalis nenori prieš Europą kristi veidu į purvą, o ir policijos prie kiekvieno kampo. Bet juk šito, mano draugai, taip pat reikia pasimokyti, tiesa? Kad policija būtų, kad visos padugnės slėptųsi kampuose, o tie, kurie išlįstų, žinotų mintinai, kad nieko sumušti negalima, kad nei veidu į purvą, nei kastetu į galvą. Ar pavyks mums taip „išblizginti vitrinas“ ne tik Maskvoje, o ir Samaroje, Saranske ir kur ten dar mes ruošiamės pasaulio futbolo čempionato rungtynes surengti?
Kol kas pas mus geriausią rinktinės žaidėją atvirai keikia iš tribūnų, ko Lietuvoje negalima net įsivaizduoti, esant bet kokioms aplinkybėms. Lietuvoje už rinktinę neserga ir negarbina jos. Ją myli. O mylimiesiems, kaip žinome, atleidžiama viskas. Todėl, kai kitą dieną po lietuvių fiasko pamačiau, kad pagrindinė Kauno parduotuvė „Akropolis“ visiškai apmirusi, tarp jų ir pardavėjos, supratau – šiuo metu yra paskutinės svarbių rungtynių Lietuva – Slovėnija minutės.
Visi – ir senas, ir mažas, ir moterys, ir vaikai susigrūdo prie didelio televizoriaus vestibiulio centre. Galima buvo lengvai apvogti juvelyrinį skyrių, paliktą pardavėjų. Bet nebuvo kam – visi apmirė prie monitoriaus laukdami, kam gi atiteks kelialapis į olimpinį kvalifikacinį turnyrą? Ir šeimininkų rinktinė laimėjo. Ir laimės dar daug ką. Tokia komanda būtinai turi laimėti. Juk kiekvienas berniūkštis svajoja tapti Jasikevičiumi ne dėl pinigų, jis tiesiog nori, kad jį ŠTAI TAIP mylėtų visa šalis.
