Rugsėjo 23 d. Lietuvoje minima Genocido diena. Diena, kurios pagrindinis tikslas – prisiminti tuos, kurie buvo sunaikinti dėl vienos paprastos priežasties: gimė žydais. Kaip nebūtų skaudu, bet masinėse žudynėse dalyvavo ir lietuviai.
Prienuose buvo sušaudyta apie 1000 žydų tautybės mūsų krašto gyventojų, Jiezne – 144. Pagal įvairių šaltinių teigimus, žudikai, o kitaip šių egzekucijų dalyvių pavadinti neįmanoma, negailėjo nei moterų, nei jų mažamečių vaikų, nei senolių. Bet, pasak žydo Jakobo Kaco, kuris šiuo metu gyvena Izraelyje, o yra gimęs ir ilgai gyvenęs Lietuvoje, nepamiršti prieš 70 metų įvykusios tragedijos būtina dėl to, kad ji nepasikartotų. Ir tai pagrindinis šios tragedijos atminties išsaugojimo tikslas.
Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokinius, mokytojus ir miestelio bendruomenę kartu prisiminti žydų tautos tragedijos 70-metį pakvietė šios mokyklos mokytojas Rimantas Sidaravičius. Jo kvietimu atvykau į Balbieriškį ir aš, šios žinutės autorius, atminimo renginio metu stebėjau salėje sėdinčius mokinius. Vieni atidžiai klausėsi pranešėjo, kiti užsiiminėjo savo darbais: kas maigė telefonų mygtukus, kas plepėjo. Bet tikiu, kad R. Sidaravičiaus žodžiai tikrai pasiekė jaunų žmonių širdis ir jie suprato, kad visi mes esame vienos planetos gyventojai ir nesvarbu, kokios tautybės. Ir niekas neturi teisės spręsti, kam gyventi, o kam mirti.
Deja, ne visi mes vienodai reaguojame į įvykius, kurie neliečia mūsų betarpiškai. Svetimas skausmas tampa kasdienybe, net jo vaizdų per TV kanalus matome kasdien ne vieną dešimtį. Bet net ir tolimos tragedijos verčia susimąstyti apie gyvybės trapumą.
O sugrįžti praeitin būtina siekiant geriau suprasti gyvenimo prasmę ir į ateitį žvelgti su optimizmu, tolerancija ir taikos būtinumo supratimu.
Vidmantas Venclovas