„Tyliai kartojasi mūsų žaidimas. Lapkritis, lapkritis – lapų kritimas.“ Nesakysiu poetės pavardės, visi, kas augino vaikus, ar patys dar vaikai, turėtų ją atpažinti. Medžiai, vasarą mums teikę pavėsį, liepžiedžių kvapą ir bičių dūzgesį juose, rudenį nedviprasmiškai primena, koks naudingas darbo įrankis yra grėblys. Jau rašiau, kaip prieš kelis metus, prasidėjus masiniams medžių kirtimams miestuose, internete pasirodė kvietimas žmonėms susirasti vieną ar kelis medžius ir juos prižiūrėti. Aš susiradau, tad imu grėblį ir einu tvarkyti liepų alėjukės prie savo daugiabučio. Jau atskiriu liepų rūšis ne tik pagal lajos formą, bet ir pagal lapų metimo laiką. Gan nepatogu, kai alėjoje visi medžiai be lapų, o dvi gražuolės stovi visame žalume. Plotai aplink daugiabučius namus priklauso visiems ir todėl nepriklauso niekam, bet užtai kiek erdvės savanoriauti! Gal dar kas nors priims šį kvietimą?
Bet kokioje veikloje svarbus palaikymas. Vėl, kaip kiekvieną rudenį, noriu padėkoti Prienų seniūnijos ir Prienų butų ūkio darbuotojams. Gera gyventi provincijoje. Miestas mažas ir mano prašymas išvežti sugrėbtus lapus visada būna išgirstas ir greitai įvykdomas. „Rudas, geltonas, raudonas, auksinis…Kas paskutinis? Kas paskutinis?“ Rudens darbai dar nesibaigia…
Jolita Stačiokaitė
