Birštonas vis dar masina paragauti to gražiai raudono „Rojaus obuoliuko“.
Ir visiškai neatsitiktinai, nes visai neseniai buvo jaučiama vėlyvo rudens tamsa, o kai kuriuose soduose sėkmingai ant dangun iškeltų obelų šakų kyburiavo sodininkų tyčia ar netyčia palikti obuoliai.
O rojaus obuoliukai savo raudonumu ir skaistumu ne vieną gundo atsikąsti ir paragauti mažučio ir kažkuo kvepiančio mažojo sodo stebuklo. Gal tai ir yra esmė, nes keturioliktoji mėgėjų teatrų šventė kasmet sukviečia neprofesionalius aktorius susitikti mistika į „Rojaus obuoliukų“ žavesiu persmilkusį Birštono kultūros centrą.
Mistika prasidėjo tik įvažiavus į Birštoną… Keliu praskriejo (tikrai nenušuoliavo) ilgaausis.
„Matyt, nugvelbė nuo neseniai suręsto besmegenio nosį – morką“, – pamaniau. Tačiau privažiavus prie kultūros centro ant sienos magiškai užuolaidas praskleidusioje iškaboje perskaičiau „Rojaus obuoliukai“ ir mintyse nusijuokiau, jog priėmiau tokį zuikio pasirodymą skubėjimu į šventę.
Susirinkusiųjų fojė šurmulį nustelbė varpelio skambesys. Tai angelai, nusileidę iš antrojo aukšto kvietė susikaupti prieš didžiąsias premjeras. Gražūs tie angelai, privertę ne vieną nusišypsoti ir pasijusti šventės dalimi.
Po spektaklio sekė pertrauka ir Visagino kultūros teatras „Gyvenimas gražus“ parodė komediją pagal Ivaną Krylovą „Pamoka dukterims“ (rež. Birutė Davidovič). Nidos mėgėjų teatras „Spyris“ pagal Kazimierą Būgą ir Mykolą Palionį suvaidino situacijų komediją „Dėdė atvažiavo“ (rež. Gražina Raudonienė). Paskutinieji „savo vinį įkalė“ Birštono kultūros centro aktoriai. Jie pasirodė su komedija pagal Stasį Kapnį „Plutelė ir pelės“ (rež. Rimantas Jacunskas). Šį kartą Rimanto Jacunsko parinkti aktoriai ir jų vaidyba ne vienam sukėlė žavesį, linksmą juoką. Juk kaip sakoma, namuose ir sienos padeda, o čia toks būrys draugų, prijaučiančiųjų, artimųjų!
Spektaklių grandinėlė baigėsi. Niekas neskubėjo skirstytis, nes daugumai rūpėjo aptarti tai, ką matė, girdėjo.
Tačiau ne vien vaidyba buvo pagrįsta šventė. Dailininkas, skulptorius Martynas Gaubas kvietė į savo kūrybinę laboratoriją šventės dalyvius nupiešti rojaus obuoliukus. Piešiau ir aš. Kantriai Martynas aiškino kaip maišyti spalvas tiems, kurie pirmą kartą bandė tapyti akriliniais dažais. Kiekvieno obuoliukai buvo tokie žavingi, paslaptingi…
Antroji diena. Kaip ir dera, diena prasidėjo kūrybinėje laboratorijoje, kur tarp molbertų vaikščiojo M. Gaubas. Jau laukė paskutinių darbų, kad galima būtų juos išdėstyti parodoje.
Pagaliau visi sugužėjo į salę, kur laukė susitikimo su Kretingos r. kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro aktoriais (rež. Nerijus Gedminas). Jie turėjo parodyti tikrai žemaitišką komediją „Liudviks ėr vėsė kėtė” pagal Žemaitės pjesę „Trys mylimosios”.
Spektaklis vyko žemaitiška kalba, tad teko gerokai ištempti ausis, kad suvoktum gana sunkiai mums, sūduviams, suprantamą žemaitišką tarmę.
Po spektaklio šventė buvo skambiai uždaryta, o, kaip sakė režisierius R. Jacunskas, nedaug liko laiko iki kitų metų, kuomet vėl susitiksime. Mažutis raudonskruostis obuoliukas draugiškai suvalgytas, paliktos sėklytės bus pasėtos, išdygs obelaitės, kurios augs ir nokins savo vaisius Birštone. Juos suvalgyti teks atvykti svečiams iš visos Lietuvos.
Juk taip gera, kai esi laukiamas, esi geras gaspadorius, pas kurį durys visada atviros visiems.
Išėjus į fojė, buvo galima pasidžiaugti kūrybinėje laboratorijoje gimusiais rojaus obuoliukais, kurie primins šventiškas nuotaikas.
Vilija Čiapaitė
