Vilija Čiapaitė
Gyvenimas visada pilnas staigmenų. Kai vasara skaičiuoja paskutines saulėtas dienas, vyresnieji dažniausiai vyksta prie jūros, kuomet galima pasilepinti ne žmonių pilnais pliažais, o aksominiu oru. Tačiau dauguma nusivilia, nes tuomet tegali braidyti jūros pakrante, o už maistą moka beveik tiek, kiek ir prabangiausiame restorane. Jokių sielai ir kūnui reikalingų procedūrų.
Kai rugsėjo mėnesį nuvykau į „Versmės“ sanatoriją, jaučiausi išsekusi. Kad man padės procedūrų gausa – visiškai netikėjau, tačiau jei bijai vilko, neik į mišką, o aš jo visiškai nebijojau.
Pirmoji diena sanatorijoje buvo tarsi apžvalginė, tačiau gydytojos paskirtos procedūros neleido liūdėti. Valgykloje puikūs pietūs ir, o džiaugsme, nereikia pavalgius ne tik nurinkti indų, bet ir jų plauti. Pietūs įvairūs, yra galimybė rinktis.
Po pietų trupučiuką pailsėjusi nukakau į druskos kambarį. Kai užėmėme visus gultus, smalsumą nugalėjo palaimingas miegas. O palaima! Dieną namuose taip nepailsėsi, kaip čia, nors šalimais daugelis knarkimu muzikavo.
Kita diena jau ne pažintinė, o procedūrų maratoninė, kuri praėjo labai sėkmingai. Trečią dieną pradėjau smalsauti, nes jau buvau vos ne senbuvė. Sėdėdama prie kabinetų stebėjau „Versmės“ personalą ir jo elgesį. Tik tada suvokiau, kodėl aš taip gerai pasijutau, nes čia kiekvienas apgaubiamas rūpesčiu ir paslaugumu. Teko ne kartą matyti, kaip globojami mūsų senoliai. Jų norai, tarsi pamojus burtų lazdele, čia buvo pildomi su rūpestingu švelnumu… Tačiau visas dienas buvo ne tik procedūrinis maratonas. Turėjau laiko ir paskaityti knygą, ir dar kai kuriuos darbus savo malonumui atlikti. Paskutinį vakarą, sėdėdama prie lango ir žvelgdama į stiklu besiritančius lietaus lašus, sau tariau, jog daugiau ilsėtis į Palangą nevažiuosiu. Geriau rinksiuos „Versmės“ sanatoriją ir pasilepinsiu procedūromis, kurios duos daugiau naudos sielai ir kūnui nei stumdymasis pliaže beieškant ramios vietelės poilsiui.
