Vilija Čiapaitė
Prienų rajono Jiezno paramos šeimai centras su Nemajūnų dienos centru, sutikdami Šeimos dieną, surengė mažutę šventę šeimoms. Viena iš organizatorių pasakė: „Renginyje, skirtam Šeimų dienai paminėti, norime parodyti, kaip svarbu turėti šeimą, draugus, artimuosius“. Be abejo, jei tik norim, gali keistis mūsų elgesys, mintys, nuostatos, stereotipai. Tik reikia suvokti, jog iš kokono vieną dieną išsiris margaspalvis drugys (palyginimas labai tinka auginant „nepatogius“ vaikus). Pasak pašnekovės, tereikia vaikais tikėti ir jie tikrai gali būti kaip tie drugeliai…
Prienų kultūros ir laisvalaikio centre spalvota širdis kvietė atėjusius į lietuviško filmo „Drugelio širdis“ (rež. Inesa Kurklietytė) premjerą.
Į renginį atėjo globojančios šeimos su vaikais, net ir su globa nesusijusių šeimų. Iš pradžių vaikai nedrąsiai apžiūrinėjo dekoracijas, o įsidrąsinę panoro ir nusifotografuoti. Kai kurie baimingai stebėjo aplinką, tarsi kažko bijojo, tačiau globėjų padrąsinti pasijuto saugūs ir pradėjo net šypsotis.
Filmas „Drugelio širdis“
Anotacijoje rašoma: „Lietuviškas filmas šeimai apie draugystę ir drąsą būti kitokiu nei visi. Tai istorija apie ypatingą berniuką Juozapą, kuris slepia didelę paslaptį. Jo širdį saugo gaubtas ir storas šarvas. Juozapo pasaulis – tai sename dvare paties sukonstruotas vabzdžių viešbutis ir jo gyventojai. Vieną dieną į miestelį atsikrausto naujokė Rugilė, ir Juozapo gyvenimas apvirsta aukštyn kojom. Rugilės dėka Juozapas nugali savo baimę ir tampa atviras pasauliui. Nes draugystė daro stebuklus ir augina sparnus!“
Žiūrėdama filmą verkiau, nes buvo rodomos trys šeimos, kuriose auga vaikai. Vienoje šeimoje stebėjau, kaip tyčiojamasi iš vaiko, kuris tuos veiksmus perkelia mokykloje ir gatvėje ant silpnesnių. Kitoje gi šeimoje, kur tėvas palikęs augančią dukrą motinai, palieka ir rūpesčius. Kad dukra nesijaustų nepatogiai, saugodama jos emocijas, melu grindžia kaip pasiteisinimą prieš dukrą dėl šeimos statuso.
Trečioje šeimoje, kur auga visuomenei „nepatogus“ vaikas, tvyro meilė, padrąsinimas, suvokimas, ir tėvų atsidavimas, supratimas, kad tai tiltas į kitų širdis.
O filmo kulminacija – suvokimas, kad ir „nepatogūs“ vaikai yra vaikai, kuriuos reikia mylėti, gerbti, kaip tuos drugelius, išsiritusius iš kokono. Jų yra labai daug tarp mūsų, tik tereikia priimti į savo ratą bei laikyti pilnateisiais mūsų bendruomenės nariais. Gyvenime vaikams augant reikia ne gailėjimo, o priimti juos, kaip pilnaverčius, ir jie turi augti pilnaverčiame gyvenime. Taigi, keliais žodžiais – filmas „Drugelio širdis“ yra apie mus ir mūsų santykius.
