Vilija Čiapaitė
Pagaliau po ilgos pertraukos Birštono kurhauzo galerija mus pakvies į Remigijaus Janušaičio parodą, kuri tarsi vulkanas įneš daug spalvų. Prieš parodos atidarymą telefonu susisiekiau su menininku. Man labai magėjo pakalbinti žmogų, kurio viso gyvenimo kelias pilnas darbų, puošiančių ne vieno namus ar kitokias erdves.
Rinkdama medžiagą apie Remigijų radau įrašą, jog jis yra gimęs Konstantinavoje, Rokiškio rajone. Nustebau, nes galvojau, jog jis kaunietis. Štai čia, pasirodo, klydau. Remigijus gimė Rokiškio rajone, tačiau dar būdamas vaikas, su tėvais atvyko gyventi į Kauną. Kaune mokėsi, augo, kol atvyko gyventi į Birštoną. Čia su šeima gyvena ir dabar.
Remigijus, pasakodamas apie pomėgį piešti, prisiminė, jog tai jo genuose. Pasak jo, pusseserės menininkės, o dar vienas giminaitis – smuikininkas.
Pasak Remigijaus, 4 metus jis mokėsi Kauno Naujalio meno mokykloje (dabartinė Kauno dailės gimnazija). Po to aukštieji mokslai ir darbas baldų ir interjero dizaino, architektūros srityse. Tačiau jo meilė tapybai niekur nebuvo dingusi. Iš pradžių liejimas akvarele, paskui – drobės ir tapyba aliejiniais dažais buvo jo gyvenimo dalis.
Beje, jau nuo 1990 metų Remigijus dalyvauja parodose. Jo tapybos ir fotografijos darbai buvo ir yra eksponuojami galerijose Lietuvoje, užsienyje ir virtualiose parodose, jis buvo įvairių plenerų dalyvis ir organizatorius.
Laikas daro stipresniu
Remigijus laiku bėgant sako tapęs daug stipresniu vidumi. Jau nesiblaškantis, netapantis greitai, kaip, pavyzdžiui, pleneruose. Jo dabartiniuose darbuose jaučiamas santūrumas, ekspresija, vieningumas, ramybė, kurie skatina neskubant įsijausti, kad įvertintume, pajustume, suvoktume ir išgirstume nebylų menininko pasakojimą. Daug darbų laukia savo eilės, tačiau į šią parodą atvyko tie, kurie turi savo savitumą – žmones ir gyvūnus. Jie neleidžia blaškytis mintims, priverčia susikaupti ir pajusti kiekvieną detalę.
Kažkada, kai kalbėjau su Remigijumi, jis yra pasakęs, jog tobulas paveikslas – balta drobė. Priminiau ir jis šmaikštaudamas pasakė, jog kartais „prisikalba“, tačiau, jei rimtai, pasak jo, balta spalva – nesugadinta ir tik ant jos gali tapyti, improvizuoti, įnešti savo minčių tėkmę, savo spalvas. Remigijus net turi savo spalvą, kuri yra jo mėgstamiausia, tai mėlyna ir visi jos atspalviai. Gal ta spalva ir atspindi tai, kad jis yra ramus bei nesiblaškantis, atrandantis ir perteikiantis…
Juk kiekvienas menininkas žino, kad visi darbai turi savo kainą – tai laikas, kuris džiugina, o kartu ir atima. O tapyba, tai gyvenimo būdas, kurie neatsiejami vienas nuo kito.
Juk Remigijus ir nemėgsta, kai viskas aišku ir paprasta kaip pasakoje. Jis ieško to, kas priverčia daug dirbti ir atrasti tai, kas neįprasta ir sudėtinga.
Suaugusiųjų dailės studija
Prieš kokius 12 ar 13 metų Remigijus Janušaitis pradėjo darbą su mėgėjais dailininkais, kuriems padėjo atrasti save meno srityje. Pasak pašnekovo, kai jų buvo apie penkiolika, būdavo gana sunku. Juk visų nesutalpinsi į vieną patalpą. Tada nutrūkdavo ryšys tarp mokinių, ir pačiam bėgioti iš vienos patalpos į kitą buvo gana sunku. Ir dabar, kai jų turi dešimtį, – labai džiaugiasi, nes jie noriai lanko pamokas ir atranda save. Be abejo, per tuos metus daug jo mokinių pasikeitė, tačiau turintis ir senbuvių, kurie jau nuo pirmųjų metų iš jo semiasi mokslų. O buvimas ir bendravimas yra labai svarbūs ne tik jo mokiniams, bet ir jam pačiam. Juk toks gyvenimas!
