Rugsėjo 20-ąją poezijos mylėtojai Užuguostyje gavo nepaprastą dovaną – į biblioteką jų kaime atvyko poetas Robertas Keturakis, lydimas knygą apie jo kūrybą parašiusios docentės dr. Ingos Stepukonienės, poeto Regimanto Žilio ir aktorės Doloresos Kazragytės. Pagarbi tyla vyravo salėje, kol kalbėjo svečiai. Jų pasisakymus lydėjo plojimai, o klausytojai godžiai gaudė kiekvieną žodį, kiekvieną posmą, ypač džiaugdamiesi maloniai paprastu poetu, ne tik kalbėjusiu ir skaičiusiu savo eiles, bet ir padainavusiu jo mamos mėgstamiausią dainą.
Knygos „Roberto Keturakio kūryba“ autorė doc. dr. I. Stepukonienė atskleidė daug įdomių faktų iš poeto gyvenimo, apžvelgė jo kūrybinį kelią, prisiminė ir savo pačios sąsajas su Užuguosčiu – čia ji, jauna studentė, rinko etnokultūrinę medžiagą ekspedicijoje, čia tuo metu gyveno ir daug bendravo su šio krašto žmonėmis. Užuguosčio žemė nepaprasta, anot jos, užauginusi daug šviesuolių, poeto R. Keturakio vadinamų „stulpininkais, į kuriuos visada galima atsiremti“. Žinoma, labai skaudu žinoti, kad jau uždaryta mokykla, aidėjusi daugybės mokinių balsais, kad tuštėja kaimai, buvę kupini gyvenimo džiaugsmo ir jaunystės. Čia gyvenantiems žmonėms kultūros židinys yra biblioteka, kurioje jie gali ne tik susirasti knygų, paskaityti spaudos, bet ir susitikti su kitais skaitytojais, su žymiais šalies žmonėmis, tokiais, kaip poetas R. Keturakis. Pasak I. Stepukonienės, pasaulyje vyrauja garsus triukšmas, tad poeto balsas šioje sumaištyje tylus, tačiau jis yra dvasinis kamienas, padedantis išlaikyti asmenybės vientisumą, išsaugoti susikaupimą, rimtį ir sąžiningą santykį su tiesa. O R. Keturakio poezija – tai nuostabaus gražumo pasaulis, tai gimtinės laukų, vandenų pasaulis, Suvalkijos pievų kvapai, tėviškės šviesa ir šiluma, giliai įaugę į poeto sąmonę. Šie tyro grožio turtai sugula į eilutes, rašomas pavyzdingu dailyraščiu, keliauja į knygas, kurios pasiekia ramybės ir nenuginčijamų dvasios vertybių pasiilgusius žmones. O ką reiškia savomis akimis išvysti pamėgtos poezijos autorių, išgirsti jį, pasikalbėti ir pamatyti, jog jis toks pat žmogus, kaip ir visi tie, kurie vis klausia: „Ką daryti, kad būtų kitaip?“ Atsakymas, pasak D. Kazragytės, labai paprastas – reikia kiekvienam pasistengti būti geresniam. Šį patarimą poetas R. Keturakis paliko bibliotekai dovanotoje knygoje, kad ją skaitantys žmonės skleistų tą paprastą tiesą vienas kitam.
