Vilija Čiapaitė
Vidurys savaitės. Momentinis noras aplankyti Merkinę kilo staiga. Skirti sau gerą pusdienį nuvykti į Dzūkijos kraštus gali kiekvienas. Kelionė truko neilgai. Važiuodami aplankėme Lietuvos prozininko, dramaturgo, lietuvių literatūros klasiko, profesoriaus, Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinę.
Muziejus įsikūręs visiškai netoli Gilšės ežero. Beje, čia dirbanti daugeliui pažįstama pakuoniškė Laimutė Raugevičienė – Vinco Krėvės-Mickevičiaus giminaitė, tad ji sutiko mus ir papasakojo daug nerašytų istorijų apie jį. Nedidukė dzūkiška trobelė pilna eksponatų, menančių, jog čia surinkta tai, kas tiesiogiai susiję su žinomo lietuvių literatūros klasiko gyvenimu, daug rašytinės informacijos. Beje, čia vyksta daug renginių, edukacijų, kurių metu čia alma jauni ir suaugusiųjų balsai.
Laimutė Raugevičienė, čia gimusi ir braidžiusi pievas Subartonių kaime ir apylinkėse, džiaugiasi, kad dzūkiškas kraštovaizdis beveik nepakitęs.
Merkinė – miestelis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje. Beje, iš tolo pamatėme mūrinę tinkuotą cerkvę, kuri buvo pastatyta 1888 m. ant XVI a. – XVII a. rotušės pamatų; nuo 1968 metų čia Merkinės kraštotyros muziejus. Ir tai nustebino. Viduje daug eksponatų, kurie puikiai išdėlioti ir dar buvome nustebinti, kad ant mažojo varpo buvo Pacų herbas, o kitoje pusėje – vienaragio atvaizdas. Muziejaus direktorius papasakojo, jog herbas pirmą kartą buvo patvirtintas 1569 metais, kai kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė miestui Magdeburgo teises.
Merkinės seniūnijos teritorijoje yra 24 ežerai, didžiausi iš jų – Ilgio, Liškiavio ir Burokaraisčio. Teka 2 didelės upės – Nemunas ir Merkys. Merkinės miestelyje yra šių dviejų upių santaka – Merkys įteka į Nemuną. Be to seniūnijoje teka 5 mažesni upeliai.
Seniūnijos centras – Merkinės miestelis, kuriame šiuo metu gyvena apie 1000 gyventojų. Tačiau palaipsniui miestelis atsigauna.
Vaikščiojant miesteliu, kuris nėra didelis, pagrindine gatve pravažiavo traktorius su prikrauta priekaba šieno ritinių. Tai buvo gana neįprastas, bet kartu ir labai gražus reginys.
Ir štai, patraukėme vietinių nurodyta kryptimi į „Dzūkynės“ restoraną. Jau iškart mus informavo, jog čia gaminamas maistas tik su žvėriena.
„Dzūkynės“ restoranas ir valgiai
Vos tik įžengus į patalpą nustebino šiuolaikiškumas, persipynęs su keliais senoviniais baldais. Stiklinėje spintoje-šaldytuve kabojo žvėrienos kumpiai. Tai sakyte sakė, kad užėjome į nurodytą vietą.
Paduotame meniu visi patiekalai su žvėriena. Paklausėme, ką mums pasiūlytų, kas yra tiesiog šio restorano išskirtinis maistas. Taigi pasiūlė kukuraičius su žvėriena ir dzūkiškus barščius. Belaukdami užsakymo pasidomėjome, kiek gi gyventojų Merkinėje? Mus labai nudžiugino taktiškas atsakymas, jog „…dabar daug jaunimo atvyksta gyventi į miestelį, o kartais būna tiek žmonių, kaip didmiestyje“. Nieko nesakėme, bet supratome, nenorėdama mūsų nuvilti pašnekovė puikiai įvaldžiusi būdą apeiti tiesioginį atsakymą.
Pagaliau atnešė barščius. Nustebome. Prie dubenėlio su sriuba buvo padėta riekelė baltos šviežiai keptos duonos riekelė, o ant jos su česnako ir krapų prieskoniais sumaišytu sviesto gabaliukas. O pačiuose barščiuose atradome … koldūniukus. Sriuba skani, soti. Netrukus atnešė ir kukuraičius. Mmm, du nemaži tarkuotų bulvių tešlos kukuliai, įdaryti žvėriena, virta riebaluose. Šalia trintos varškės ir grybų garnyrai. Porcija atrodė įspūdingai ir… didoka. Paragavus nesinorėjo palikti nei vieno kąsnio, nors skrandis sakė „užteks!“, bet lėtai, šiaip ne taip, suvalgiau. Tikrai, skonis labai neįprastas, bet gardu ir sotu. Žvelgdami pro langą matėme, jog gatvėje ir prieigose žmonės neskubėdami traukė kas sau, o mes, pakilę nuo stalo, dar pasivaikščioję išvykome.
Keliaudami namolio vis tik džiaugėmės trumpa, bet malonia išvyka, kuri buvo ne tik turininga, bet ir soti. O ar siūlyčiau draugams? Be abejo, vykit, pamatykit ir pasigardžiuokit išskirtinio skonio patiekalais, būdingais tik šiam kraštui.
