Vilija Čiapaitė
Jei apie tai būčiau rašiusi balandžio pirmąją – daugelis pasakytų, jog tai pokštas. Gal dėl to ir patraukėme antrąją balandžio dieną į Birštoną, o gal dėl to, jog termometro stulpelis buvo pakilęs virš +20°C.
Apsirengę sportiškai ir, be abejo, su sportiniais bateliais, nutarėme apeiti vietas, kurios jau seniai taip prašėsi aplankomos.
Automobilį pastatėme prie Birštono kultūros centro. Į kuprinytę įsimetę keletą buteliukų vandens ir lėtai, kad ir kaip būtų keista (juk visada skubame), patraukėme į parką. Ėjome žvalgydamiesi ir giliai įkvėpdami pušų skleidžiamą pavasarinį orą. Taip bekeliaujant sutikome jauną porą, kuri vedėsi už pavadėlio šunį. Paklausus, ar galiu jį paglostyti – šie sutiko. Šuns būta itin draugiško. Savo džiaugsmą jis išreiškė laižydamas rankas, veidą. Tai ypač pakėlė nuotaiką! Atsisveikinę su draugiška trijule, patraukėme toliau. Sustojome prie stacionarios bibliotekėlės. Nustebusi, kad čia yra gana įdomių knygų, pavartinėjau, permečiau akimis kelis puslapius. Neturėjome laiko paskaityti, nes magėjo toliau žingsniuoti.
Beje, sustodavau prie kiekvienos skulptūros ir įsiamžinau. Draugams tai turėtų patikti, nes čia labai dera skulptūros su pušų ošimu. Lėtai ir toliau traukėme pušynu, stebėdami žmones, kurie atrasdavo sau vieteles tai sportui, tai stumdami vežimėlius, tai prisėdę ant suolelių.
Taip žingsniuodami priėjome viešbutį – restoraną „Sonata”. Netoliese geltona menininko Martyno Gaubo skulptūra „Galva” patraukė mano dėmesį. Užvožusi nuo saulės akinius skulptūrai ant nosies įsiamžinau. Pagaliau patraukėme krantine, vis besižvalgydami į Nemuną, kuris lėtai, be sumaišties nešė vandenis Kauno link. Netrukus jo ramybę sudrumstė skrodžianti vandenis motorinė valtis. Tačiau tai buvo dar gražiau. Krantinėje ant suolelių saulėkaitoje šildėsi vyresnieji, neįgalieji su ramentais, vežimėliais, pro juos praskriedavo su paspirtukais vaikai. Viskas taip subtilu, gražu ir malonu!
Pagaliau patraukėme į kavinukę „Banginuko vaišės”. Čia pasiėmę kavos išsinešimui nukakome prie Kneipo sodelio, kur pasigardžiuodami gėrėme gardų gėrimą ir stebėjome, kaip daugėja poilsiaujančių, kaip bažnyčios smaigalys, it laikydamas dangų, stebėtinai traukė dėmesį. Po trumpo poilsio patraukėme į aikštę. Čia atvykusieji vaišinosi susėdę prie staliukų gardžiais tik Birštonui būdingais patiekalais. Smagu buvo žiūrėti į aikštėje smagiai žaidžiančius vaikus. O aš, pamačiusi pievelėje žydinčius didžiažiedžius krokus, nenustygau vietoje. Atradusi žolėje vietelę, kur nebuvo žiedų, atsigulusi ant pilvo pasijutau lygiai tokiu pat vaiku, kaip tie, šėliojantys aikštėje.
Pagaliau patraukėme Kultūros centro link. Savivaldybės aikštė dar labiau pradžiugino, nes pievelė, it pribarstyta krokų, neleido praeiti pro šalį, nes šviečiant saulei jie išskleidę žiedus vertė sustoti ir žavėtis jų grožiu.
Pagaliau atėjome ten, iš kur pradėjome kelionę. Prie Kultūros centro stovinčios skulptūra „Berniukas, leidžiantis muilo burbulus” visiškai pavergė širdį, nes po šios kelionės pėsčiomis reikėjo delikateso, kurį siūlė šis meno kūrinys. Įsėdusi į automobilį pagalvojau, jog tereikėjo tiek nedaug, kad kūne pajustum malonų nuovargį ir užfiksuotas akimirkas, kuomet šėliojau. O jau važiuojant pagalvojau, kad žmogui tereikia tiek nedaug, kad pajustum malonumą, pasidžiaugti tuo, kas pateikta, tereikia tik pasidžiaugti einant ten, kur veda takeliai.
O, tikra tiesa, Vilija! Laimingi jau vien tai pastebintys.