Vilija Čiapaitė
Jono Kazlausko tėviškė, kaip motušė, svetingai sutinka visus, kurie čia atvyksta. Dabar čia gyvena ir laukia svečių Virginijaus ir Birutės Kazlauskų šeima. Jų dėka šis gamtos ir žmogaus rankų glostomas žemės lopinėlis visada primins, jog kažkada, prieš 85 metus, čia gimė, augo, basomis lakstė žmogus, kurio vardas minimas ne tik baltistikos, bet ir visos Lietuvos žmonių lūpose. Nuo žilagalvio ąžuolo atneštas gaivos kvapas, kažkur tolyje klykiančios gervės, ramuma alsuojančiais krantais lakstančios stirnos, jaunų ąžuoliukų alėjoje kalbantys medeliai, kvietrugių šnarėjimo muzika – visa tai tarsi išvalo mintis, sustabdo laiką. Tokioje tėviškėje augęs ir mokslus krimtęs kalbininkas, baltų kalbų tyrėjas, filosofinių studijų daktaras Jonas Kazlauskas niekaip negalėjo nemylėti lietuviškos kalbos. Jo darbai patys kalba, koks tai buvo žmogus.
Ir štai, šiais metais Virginijus ir Birutė Kazlauskai pakvietė atvykti į Baltistikos ąžuolo tėviškę, atsivežant po akmenėlį, kuris įsilies į grindinį, priminsiantį, jog ši vieta brangi kiekvienam lietuviui, kaip ir kalba, kuri skamba it Lietuvos himnas.
Renginys buvo pradėtas Kazio Bradūno eilėmis „Medeinės rauda”. Klausantis jų atrodė, jog nuščiuvo vėjas, sustojo laikas… Ramybė ir tik tolyje vandenis nešantis Nemunas priminė, jog visagalis laikas nesustodamas eina.
Beje, rugpjūčio 1-ji – tai J. Kazlausko gimimo diena, kuomet įteikiama ir jo vardo premija.
Renginio metu buvo prisimintas ir jo bendraamžis, draugas, poetas Justinas Marcinkevičius. Jųdviejų draugystės saitai buvo jaučiami net ir tada, kai mus paliko Baltistikos ąžuolas J. Kazlauskas. Tačiau tik viena tegalima pasakyti – šie du Lietuvos didvyriai buvo verti būti draugais, nes jų siekis – puoselėti lietuvių kalbą, mylėti žmones ir žemę, kuri juos išaugino.
Žymaus lietuvių kalbininko, baltisto, filologijos mokslų daktaro, profesoriaus, žurnalo „Baltica“ atsakingojo redaktoriaus, „Lietuvių kalbos istorinės gramatikos“ autoriaus J. Kazlausko premiją įsteigė Birštono savivaldybės taryba, o jos tikslas – skatinti giliau ir išsamiau tirti lietuvių bei kitas baltų kalbas, rašyti kalbos istorijos darbus, remti kalbininkus materialiai, pagerbti žemiečio J. Kazlausko atminimą.
Beje, ši premija skiriama Lietuvos Respublikos arba kitos šalies kalbininkui už reikšmingus lietuvių kalbos istorijos ar/ir baltistikos tyrinėjimus.
Taigi, šiais metais premijai Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pasiūlė lektorių, mokslo darbuotoją Vytautą Rinkevičių.
Prieš įteikiant premiją buvo pasakojama apie J. Kazlausko, kaip mokslininko, karjerą, kuri truko mažiau nei porą dešimtmečių, apie jo spausdintus darbus, kurių liko labai daug. Taip pat ir apie įvairias baltistikos mokslines sritis – nuo istorinės kalbotyros studijų iki aktualių kalbos kultūros klausimų.
Lektorius, mokslo darbuotojas V. Rinkevičius domisi istorine kalbotyra (fonetika, morfologija, akcentologija), prūsistika, latvistika. Jo požiūris į beveik išnykusią prūsų kalbą ypač aktualus. Premiją jam įteikė Birštono merė Nijolė Dirginčienė.
O Seimo narys Andrius Palionis kartu su žmona Kristina įdėmiai klausėsi kalbančiųjų. Jis padėkojo visiems ir pažymėjo, jog darbšti Virginijaus ir Birutės šeima geba sukurti jaukią atmosferą čia susirinkusiems.
Po apdovanojimų prisiminimais iš jaunystės pasidalino mokytoja Anarsija Adamonienė, o buvusi Kauno „Saulės” gimnazijos mokytoja Rūta Montvilienė – iš studijų metų, kuomet „visos buvome įsimylėję jauną ir gražų dėstytoją”, mokėjusį išklausyti, ką sako jauni žmonės. Ji pasiūlė sukviesti visus buvusius J. Kazlausko studentus į jo tėviškę ir sunešti po akmenį aukurui, kuris „degdamas skleistų meilę kalbai ir jam, buvusiam dėstytojui”.
Renginys baigėsi, tačiau kiekvienas širdyje išsinešė žinią, jog J. Kazlausko darbai nubrėžė kryptį daugeliui jo mokinių ir sekėjų. Daug kam jie nubrėžė ir gyvenimo pasirinkimo kryptį.
Skambėjo dainos, kurias atliko jaunieji dainininkai Lukas Bartulis, Laura Kazlauskaitė ir folkloro bei postfolkloro kolektyvas, lietuvių liaudies dainas dainuojanti Rugiaveidė.
