Jonas Kavaliauskas
Sausio 8 d. visoje Lietuvoje ūkininkai degino protesto prieš žemės ūkį vykdomos politikos laužus. Tokie laužai degė ir mūsų krašte. Pasak Prienų ūkininkų sąjungos pirmininko Martyno Butkevičiaus, mūsų krašte protesto laužai degė Veiveriuose, Birštone, Stakliškėse, Verbyliškėse, Pabališkiuose (Pakuonio seniūnija), Trečionyse, Balbieriškyje, Naujoje Ūtoje, Išlauže, Kašonyse ir kitose vietovėse.
Kalbinti ūkininkai pasigedo savivaldybių vadovų dėmesio. Tiesa, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, kuris ir pats ūkininkauja, lankėsi prie laužo Pabališkiuose ir bendravo su ūkininkais.
Meras pasidalino mintimis ir apie ūkininkų apgailestavimą, kad rajono valdžia nepasiūlė jokios pagalbos ūkininkams, kai dvigubai padidėjo žemės mokestis. Pasak savivaldybės vadovo, situacija ne tokia paprasta, kaip norima parodyti. Žemės mokestis padidėjo, nes padidėjo pačios žemės kaina, o prie to prisidėjo ir patys ūkininkai, konkuruodami dėl nuomojamų žemės sklypų.
„Dabartinė Registrų centre nustatyta žemės kaina dar nepasiekė rinkos kainos. Žemės mokesčio padidėjimas – ne esminis dalykas. Daugiau problemų kelia žaliasis kursas, kurio įgyvendinimo strategija, deja, su žemdirbiais nebuvo derinama. Prienų rajone ūkininkai svarbūs kaip mokesčių mokėtojai, nes surinktos lėšos nukreipiamos į infrastruktūros tobulinimą kaimo vietovėse. Savivaldybė ruošiasi dalyvauti ES finansuojamame melioracijos projekte ir turės prisidėti 200 000 eurų iš biudžeto. Taip pat 2024 metais bus dvigubai padidintas paramos žemės ūkiui fondas. Norėtųsi, kad fondo lėšos būtų naudojamos kaip investicijos į ateitį, o ne išdalintos lyg pašalpos“, – mintimis dalijosi meras A. Vaicekauskas.
Laužai degė. Ūkininkai parodė, jog, reikalui esant, gali susivienyti ir pareikalauti atsigręžti į žemės ūkį kamuojančias problemas. Teisus buvo ūkininkas, kuris dalyvavo TV laidoje kartu su žemės ūkio ministru, paklausęs ministro, kada bus ta „x“ diena, kai ūkininkai bus paprašyti išvykti iš šalies. Anot jo, sėdėti kabinete ir kurti popierines programas, kai patiems nereikia jų įgyvendinti, labai lengva. Gyvenimas žymiai sudėtingesnis. Deja, ministro laikysena rodė, jog jam tas pats, ką kalba ir ko nori ūkininkai. Jis mato tik direktyvą, bet nemato už jos esančių žmonių. Ūkininkai tvirtino, jog jie ne prieš gamtą, bet būtini kompromisai ir bendras darbas.
Savivaldybių administracijų atstovai, paklausti, ar apsilankė vietovėse, kur degė protesto laužai, reagavo skirtingai. Vieni nežinojo apie tokią akciją, kiti teigė, jog buvo užimti ir nesurado laiko nuvykti. Visgi, kai kurie pripažino, jog reikėjo nuvykti ir tiesiog pabūti kartu, nors savivalda ir negali išspręsti esamų problemų. Ir būtent tokie pasisakymai rodo, kad dialogas tarp valdžios ir ūkininkų įmanomas.
