Vidmantas Venclovas
kvitrina.com
Šiuolaikinis šokis visada siejamas su paslaptimi, nes kūno judesių harmonijos skleidžiamos emocijos virsta kiekvieno žiūrovo asmeninėms interpretacijoms ir individualiu matomo veiksmo supratimu.
Būtent taip jaučiausi žiūrėdamas choreografės Agnijos Šeiko pastatytą spektaklį „Metų laikai“. Šokėjų judesių magiją sustiprino Klaipėdos violončelių kvarteto atliekama Antonio Vivaldžio „Keturių metų laikų“ muzika.
Žiūrovai muzikos ir šokio simbiozę stebėjo sėdėdami scenoje, sukurdami savotišką pasitikėjimą ratą. Vos apšviesta scena, šokėjų tamsūs kostiumai ir kūnų spalvos kartu su judesių harmonija privertė savo buvimą scenoje sutapatinti su šokėjų siunčiamomis emocijomis.
Gal ir teisi buvo A. Šeiko prieš spektaklį pasakydama, jog visi pajusime dar nepatirtą jausmą ir dalyvausime stebuklingame veiksmų procese.
Spektaklis visiškai užvaldė ir neleido nei sekundei atitraukti akių nuo magiškai besirutuliojančio scenoje veiksmo.
Ar viskas buvo aišku, ar sugebėjau perprasti choreografės Agnijos sumanymą? Tai visiškai nesvarbu. Aš buvau savo minčių sūkuryje ir tai buvo svarbiausia.
