Vilija Čiapaitė
Dangus prakiuro dideliu lietaus pliūpsniu, tarsi atrinkdamas, patikrindamas žmones, kurie, nebodami jokių gamtos išdaigų, važiuodami per balas, tyškančias į šalis, atvyko susitikti, pagerbti, nulenkti galvas baltistikos tėvui Jonui Kazlauskui, jo artimiesiems – tiems, kurie saugo jo atminimą ir puoselėja gimtinę.
Pravažiuodamas akimis paglostai ąžuolų giraitę ir pamatai kviečių lauką, kuriame permirkusios varpos lėtai linguoja – tarsi sveikindamos atvykus. Vos išlipęs iš automobilio pajunti nuo Nemuno atpūstą dvelksmą, leidžiantį mintims nuklysti į tolimą praeitį, o akys klaidžioja kloniais, kalvelėmis, tilteliais, tarsi šalikas per griovį nutiestais, žaluma alsuojančiomis pievomis. Giliai įkvepi ir pasijunti ne vienas… Čia pasijunti mažu žemės grumsteliu – nes tik tuomet suvoki, kad galvoje patys žodžiai liejasi it Nemuno nešami vandenys.
Susirinkusiuosius pasveikino dviguba vaivorykštė, kurios atsiradimą galėjai susieti su dangaus džiaugsmu – žinomo Lietuvos Ąžuolo, profesoriaus kalbininko Jono Kazlausko ir jo neišskiriamo draugo, poeto Justino Marcinkevičiaus – kad jie neužmiršti.
Šiandien ši gimtinė – kultūrinė vertybė, esanti Nemuno kilpų regioniniame parke, dažnai lankoma turistų ir baltistų konferencijų dalyvių. Gimtoji J. Kazlausko sodyba papuošta stogastulpiais, akmeniniu Saulės ratu, informaciniais stendais – visa tai sukurta tautodailininkų ir projekto įgyvendinimo komandos (tarp jų – A. Sakalausko ir jo kolegų). Beje, kompozicija simbolizuoja gamtos ir kalbos ciklus, lemtingas metų datas bei J. Kazlausko gyvenimo kelią.
Į šventinį renginį atvyko Birštono merė Nijolė Dirginčienė, Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas, europarlamentaras Vytenis Povilas Andriukaitis, Seimo narės Jūratės Zailskienės patarėja, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius, Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos vedėja Daiva Čepeliauskienė ir daug kitų svečių. Jie sveikino Birutę ir Virginijų Kazlauskus, džiaugėsi jų nuveiktais darbais, prisiminė prof. Joną Kazlauską ir Justiną Marcinkevičių. Ir štai – buvo paskelbtas prof. Jono Kazlausko premijos skyrimas.
Prof. Jono Kazlausko premija
Birštono savivaldybė 2015 m. įsteigė prof. Jono Kazlausko premiją, skirtą pagerbti jo atminimą ir skatinti lietuvių kalbos bei baltistikos puoselėjimą. Premija teikiama jauniesiems kalbininkams, tyrėjams ar mokytojams, prisidedantiems prie kalbos kultūros ir mokslo.
Šiais metais J. Kazlausko vardo premija buvo įteikta rugpjūčio 1 d. per šio iškilaus žmogaus – Baltistikos Ąžuolo – 95-ųjų gimimo metinių minėjimą jo tėviškėje, Matiešionyse. Tai jau devintoji premija, kurią skyrė Birštono savivaldybės taryba. Ji atiteko žinomam Vilniaus universiteto kalbininkui, filologui ir baltistikos tyrėjui prof. dr. Jurgiui Pakeriui – už reikšmingus baltų kalbotyros tyrimus.
Trumpai apie profesorių habilituotą mokslų daktarą Joną Kazlauską
Profesorius habilituotas mokslų daktaras Jonas Kazlauskas – vienas žymiausių XX a. baltų kalbotyros specialistų, buvęs faktinis pokario baltistų veiklos vadovas. XX a. viduryje jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Vėliau dirbo dėstytoju, o po to – docentu. 1968 m. apsigynė filologijos mokslų habilituoto daktaro laipsnį. Keletą metų buvo VU Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, vėliau – profesorius.
Jo pastangomis buvo įsteigtas žurnalas „Baltistica“, netrukus pelnęs tarptautinį pripažinimą. J. Kazlausko iniciatyva Vilniuje buvo pradėtos rengti tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo 1980 m. vyksta pakaitomis Vilniuje ir Rygoje. 1970 m. jis buvo pakviestas į JAV, Pensilvanijos universitetą, skaityti Baltų kalbotyros kurso.
Deja, 1970 m. spalio 8 d. profesorius dingo. Jo kūnas rastas lapkričio 17 d. Neryje. Profesoriaus mirtį iki šiol gaubia paslaptis – visi dokumentai iš KGB archyvų yra dingę. Jis palaidotas 1970 m. lapkričio 20 d. Saulės kapinėse Vilniuje.
Renginio pabaigoje vyko meninė programa – skambėjo lietuvių tenoro Kristiano Benedikto dainos.
O saulė jau ridinėjosi dangumi… Tačiau pabaigai tenoriu pasakyti, jog J. Kazlausko pasėta sėkla jau išaugo, o šakos – apglėbia visus. Jos vis dar auga, veši, brandina sėklas, iš kurių išauga nauji ąžuoliukai…
Taip ir turi būti. Lietuvių kalba tokia turtinga, tokia išraiškinga, tokia miela! Meilė jai, kaip ir gamtai, lydėjo J. Kazlauską ir buvo su juo iki paskutinio atodūsio. Jo palikimas – tai meilė ir pagarba lietuvių kalbai, kad ir mes, kaip ir jis, mylėtume ją.
