Atėjimas į mokyklą yra svarbus žingsnis vaiko gyvenime. Pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu tai pereinamasis laikotarpis iš vienos gyvenimo pakopos į kitą. Mokslinėje literatūroje jis vadinamas perėjimu arba lūžiu. Jei šis laikotarpis bus įvardytas, vaikas gaus teigiamų impulsų, skatinančių jo lavėjimą. Juk mokykla turi traukti vaiką mokytis, kuo daugiau pasiekti, be to, mokymasis privalo teikia malonumą. Jei nepavyksta įvykdyti keliamų reikalavimų, iškyla didesnių ar mažesnių sunkumų, vaikas gali nustoti domėtis mokykla, jį gali apimti baimė, kad nesusidoros su keliamomis užduotimis. Matyt todėl šis laikotarpis buvo ir yra daugelio teoretikų ir praktikų nagrinėjamas objektas.
Taigi priešmokyklinis ugdymas mokykloje yra labai svarbus ir reikalingas, nes jis turi reikšmės tolimesniam vaiko ugdymuisi. Priešmokyklinėje grupėje vykstantį ugdymo procesą reglamentuoja priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. Bendrosiose nuostatose apibrėžtos kompetencijos, kurias turi įgyti vaikas priešmokyklinėje grupėje: socialinė kompetencija – gyventi ir būti greta, kartu, sveikatos saugojimo kompetencija – sveikai gyventi, saugiai judėti ir veikti, pažinimo kompetencija – tyrinėti ir atrasti pasaulį, komunikavimo kompetencija – klausytis, kalbėti, bandyti skaityti, rašyti išreiškiant save ir bendraujant su kitais, meninė kompetencija – įsivaizduoti, pajausti, kurti, grožėtis. Taigi priešmokyklinis ugdymas svarbus socialinei, kultūrinei patirčiai kaupti, jo adaptavimui puoselėti, netolygumams lyginti. Vaikų, pradedančių lankyti mokyklą, patirtis yra labai skirtinga: lankiusieji darželį paprastai įgiję socialinės, komunikacinės patirties – jie beveik visi geba bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais, lengviau priima naujoves ir prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų, yra savarankiškesni, smalsesni. Vaikai, ugdyti tik šeimoje, gali būti labai išprusę arba visiškai pedagogiškai apleisti.
Priešmokyklinės grupės tikslas – brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo mokymosi mokykloje. Juk šeštaisiais gyvenimo metais vaikas mokosi bendrauti ir bendradarbiauti.
Priešmokyklinio ugdymo grupė labai skiriasi nuo pirmos klasės. Čia vaikai ugdosi žaisdami ir laisvai bendraudami. Priešmokyklinėje grupėje jie įgyja reikiamų kalbos įgūdžių, todėl atėję į pirmą klasę gali laisvai bendrauti.
Priešmokyklinėje grupėje pamokų nėra, o ugdymo standartai neteigia, kad būsimas pirmokas turi mokėti skaityti, skaičiuoti. Pirmokui svarbiausia socialiniai įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, noras mokytis.
Priešmokyklinėje grupėje pagrindinė veiklos forma – žaidimas. Žaisdami vaikai mokosi kalbėti, mąstyti, tirti pasaulį, klausti, tinkamais žodžiais reikšti mintis. Vaikai ugdo loginį mąstymą, gebėjimą spręsti problemas, ugdo judesių koordinaciją, klausą, ritmo pojūtį, nesunkiai išmoksta pažinti raides, dėlioti žodžius, lavina atmintį. Vaikai pajunta grupinio darbo džiaugsmą, kartu su draugais atlikdami bendrus darbus. Be to, stiprina pasitikėjimą savimi žaisdami, pažindami, kurdami. Įgyta patirtis leidžia vaikams saugiai jaustis naujoje aplinkoje (mokykloje), greičiau adaptuotis pirmoje klasėje. Taigi Lietuvoje priešmokyklinėje grupėje siekiama suteikti vaikui būtent pasitikėjimo savimi, bendravimo įgūdžių, kitų svarbių socialinių ir visuomeninių gebėjimų išlavinimo.
Ir mūsų, Jiezno gimnazijoje, priešmokyklinės grupės ugdytiniai turi puikias sąlygas ugdyti (is) įvairias kompetencijas. Rugsėjo mėnesį priešmokyklinukai susipažino su gimnazijos valgykla, kurioje kiekvieną dieną dabar valgo pietus, biblioteka, aktų sale: jie buvo mokomi socialinių įgūdžių, sveikatos saugojimo kompetencijų. Meninę kompetenciją vaikai ugdė(si) dalyvaudami pradinių klasių ir priešmokyklinio ugdymo grupės rengtoje parodoje „Rudens mozaika“, gėrybių parodoje, meninio skaitymo konkurse „Dainuoju Lietuvai“ ir kt. Priešmokyklinės vaikų grupės darbeliais grožėjosi Jiezno bendruomenės nariai.
Džiugu, kad mūsų gimnazijos priešmokyklinukai yra smalsūs, išradingi ir su džiaugsmu dalyvauja įvairiuose renginiuose, plečia supratimą apie aplinkinį pasaulį, ugdo savo kūrybiškumą, nes, kaip teigia psichologas A. Gučas, pradėdamas eiti į mokyklą, vaikas turi būti ne tik socialiai subrendęs, bet turi turėti atitinkamą intelektinį subrendimą – suvokimą, atmintį, santykių suvokimą, atitinkamą rankos bei kalbos išlavėjimą.
Augutė Pugačiauskienė,
Jiezno gimnazijos priešmokyklinio ugdymo grupės mokytoja
Agnė Banaitienė,
Jiezno gimnazijos psichologė
