Vidmantas Venslovas
Prienų rajone, šalia Pakuonio miestelio, yra įsikūręs 1887 metais statytas ir 2002 metais grąžintas į gyvenimą Daukšiagirės dvaras. Daug metų jis buvo tiesiog privati rezidencija, bet prieš porą metų jo erdvės atsivėrė privačioms šventėms. Pastaruoju metu dvaro valdytojai užsibrėžė tikslą atsiverti ir visuomenei.
Dvare rengiamos edukacinės ekskursijos apie jo istoriją, šeimininkus ir gyventojus. Ne per seniausiai dvare savo pasirodymą surengė Knygos teatras. Buvo rodomas interaktyvus, žaidimo forma paremtas spektaklis „Altorių šešėliai“, kurio pagrindas – Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ trečiosios dalies inscenizacija (spektaklio režisierė ir aktorė – Redita Dominaitytė). O šiomis dienomis (gegužės 23 d.) Daukšiagirės dvare bus surengta improvizuota šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos sintezė.
Giedrė Ūselytė -Bagdonavičienė
O mano susipažinimas su dvaru įvyko prieš keletą mėnesių, kai Daukšiagirės dvaro savininko dukra Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė mielai sutiko supažindinti su jo istorija ir padėti pajusti jo aurą.
Dvarą pastatė broliai Frenkeliai, o valdė Dovydas (Davidkė) Frenkelis. XIX a. pastatą supo sodai, gėlynai, parkas, vandens telkiniai ir kanalai. Ir šiandien vandens telkiniai ir kanalai sukuria ypatingą dvaro teritorijos aurą. Šalia veikė įsteigta spirito varykla.
1923 metais dvarą su 264 ha žemės ir spirito varyklą nusipirko inžinierius Jonas Ksaveras Sasnauskas. Bet, pagal 1925 m. įvykusią reformą, 184 ha žemės buvo išdalinti 38 valstiečių ūkiams, dvarui buvo palikta 80 ha teritorija ir spirito gamykla.
Romanas Chodakauskas
1926 metais dvarą už J. K. Sasnausko skolas įsigijo pulkininkas Romanas Chodakauskas (Antano Smetonos svainis). Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuvių sąjūdžiui, bendravo su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, gana artimai bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu. Dvare dažnai svečiavosi Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė, kuri atvykdavo pas brolį ir kartu su dukra praleisdavo nemažai laiko.
Bet 1928 metais dvaras buvo parduotas aukcione. Ir jo savininke tapo Kazė Kudirkienė, kuri nurungė valdininką Joną Norkaitį. Bet J. Norkaitis nepasidavė ir pasipiršo Kazės Kudirkienės dukrai Kazimierai Marijai Kudirkaitei. Merginai sutiko, o ir Kazė neprieštaravo, ir dvaras atiteko jaunai šeimai.
Jonas Norkaitis
Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną. Ir toliau dvare lankėsi Prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija, generolai ir kiti tarpukario Lietuvos valdininkai.
Karo metu J. Norkaitis buvo paskirtas dvaro samdomu valdytoju, bet 1944 metais su šeima paliko Lietuvą ir apsigyveno Vokietijoje.
Sovietiniu laikotarpiu dvare buvo įsikūrusi Pakuonio progimnazija, vėliau buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Iki 1971 m. dvare buvo įkurdinta ūkio administracija. Parkas buvo tvarkomas, žydėjo gėlės. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Kai dvaro pastatas virto butais, situacija pradėjo blogėti, o kai buvę gyventojai išsikėlė į naujus daugiaaukščius namus, paliktas be priežiūros pradėjo nykti.
Atgavus nepriklausomybę 2002-10-23 VĮ Valstybės turto fondas surengė aukcioną, nes dvaro paveldėtojas Jonas Norkaitis atsisakė teisių į dvaro nuosavybę, kurią įsigijo Kauno verslininkas Petras Ritas Ūselis.
Daukšiagirės dvaro internetiniame puslapyje rašoma: „2002–2003 m. dvaro rūmai ir parkas buvo restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą ir autentiškas detales, išlaikant autentišką architektūrą, polichromiją ir puošybos elementus. Paradinėje dvaro pusėje pagal išlikusius senuosius brėžinius buvo atkurtas skritulio formos aikštės akmeninis grindinys. Aikštės centre įkurdinta iš Anglijos dvaro atvežta skulptūra. Dabartinį dvaro interjerą puošiantys baldai, paveikslai yra per keletą metų įsigyti Prancūzijoje vykstančiose senovinių daiktų mugėse, taip pat Petro Rito Ūselio šeimos reliktai – senelių fotoportretai, prosenelės medinė spinta“. 20 metų dvaras buvo naudojamas kaip privati rezidencija ir tik prieš kelerius metus pradėjo atsiverti.
Pasakysiu tiesiai, įžengus į dvaro teritoriją užlieja jausmas, kad atsidūrei kitame amžiuje. Aplinka verčia susikaupti ir išjausti šį perkėlimą. Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė pasakojo, o aš bandžiau įsivaizduoti, kaip vyko dvaro atstatymas, ir kaip gerai, jog Lietuvoje yra žmonių, kurie vertina krašto istoriją ir ją saugo.
Dvaras – tikras lobis rengti kamerinius koncertus ir renginius, o matant Giedrės užsidegimą ir pastangas atverti dvarą visuomenei, ateitis tikrai šviesi.
Esu įsitikinęs, jog mūsų krašto žmonės artimiau susipažins su dvaro, o kartu ir savo krašto istorija.
