Vilija Čiapaitė
Gegužė, anksti nužydinusi alyvas, leido dar pasidžiaugti paskutiniais žiedais. Atvykusius „Poezijos pavasario 2018” dalyvius Šilavoto Davatkyne sutiko pušų ošimas ir vėjo gainiojamas pienės pūkas. Toks ankstyvas pavasaris, įkvepiantis prabilti, pasidalinti, supažindinti, subūrė žmones susitikimui su poetais, kurių eilės kalba sava kalba. Tai Aldona Ruseckaitė, Eugenijus Ališanka, Marija Meilė Kudarauskaitė, Tomas Petrulis, Simonas Bernotas, Paulius Šironas, Edmundas Janušaitis, Benediktas Januševičius ir vertėja Ieva Toleikytė. Jų paskleistas poezijos žodis kaip malda nuskambėjo Šilavoto Davatkyno prieigose, tarsi tęstinumas kažkada čia gyvenusių davatkėlių ir skleidusių tikėjimo žodį. Kraštiečio, dainuojamosios poezijos atlikėjo Vytauto Trakymo dainavimas palietė ne vieno sielos gelmes, nes muzika ir poezija – broliai dvyniai, puikiai sugyvenantys ir koja kojon žengiantys gyvenimo keliu, kuriame atrandame svarbias taisykles, problemas, pamąstymus.
Vieni poetai leido mums nukakti į jų vidinio pasaulio peripetijas, kiti – priminė, jog ir mes buvome vaikai, o dar kiti vaizdžiai nupasakojo eilėmis ekologines temas. Gamtos, meilės žmogui, vidinio pasaulio išgyvenimus viską sumaniai supynė į pynę, kurios gijos nusidriekė po visą šalį. Juk Poezijos paukštės skrydis visuomet laukiamas, nes ji yra svarbi daugelio gyvenimuose.
Kraštietės, buvusios Šilavoto pagrindinės mokyklos mokinės Miglės Tarasevičiūtės gamtos fotografijų paroda taip pat buvo tarsi atgarsis eilių, kurios nuskriejo, nešdamos žinią, jog poezija kaskart palieka pėdsaką ne vieno širdyje, o akys pamato, tai, ką užfiksuoja tylus fotografo aparato spragtelėjimas.
Renginio metu it bitės darbininkės zujo Lincevičių šeimos nariai. Jų širdyse rusenanti meilė buvusioms davatkėlėms, kiekvienam atvykusiam į Davatkyną, nepriklausomai nuo jo statuso, priverčia pasijusti, jog visi čia laukiami. Tai palikimo tęstinumas, kurio nereikia mokytis.
