Birželio 17-osios vakarą aktorius Andrius Bialobžeskis skaitė autorinę programą „Liudvikas“ poeto, dramaturgo ir literatūros kritiko Liudviko Jakimavičiaus kūrybos motyvais, skirtą jo atminimui, pagarbai atiduoti.
Paskutiniuose susitikimuose su poezijos mylėtojais Andrius buvo savo bičiulio Liudviko „balsas“: reikėjo skaityti, kalbėti už jį, kai šis negalėjo, kai ligos buvo palaužtos balso stygos. Bet ne siela.
Skaitymuose virpėjo net tyla nuo minties, rimties, o žodžiai liejosi lyg muzika. Andrius intonacijomis plaukė Liudviko nutapytais paveikslais, poeto žodžiais dygsniavo gyvenimo epizodus, tikrus ir prifantazuotus, kuriuos įkypas poeto žvilgsnis regėjo. Regėjo viską – kas šiapus ir kas anapus širmos, rūko, iš kur gimstame ir mirštame. Tokie begėdiškai nuogi, kad net juokas. Bet tikri.
Meninėje programoje apie save pasakojo Elis iš Liudviko eilėraščių apysakos „Elio“: kaip atbulas išlindo iš motinos įsčių; buvo žvairas. Toks žvairas, kad pasaulį permatė kiaurai. Žiūrėjo į jį truputį pakreipęs galvą, sekė, kaip mainosi jo rūdžių spalva saulei slenkant į vakarus, į tamsą, kame šviečia amžinoji ugnis. Pristatė Andrius poeto pirmąją knygą „Kitoj miško pusėj“ (1989 m.), nežinia, kokiu būdu ištrūkusią iš cenzorių nagų, skaitė rupias eiles iš „Paliktų palečių“, eilėraščių knygos, už kurią gautos Dionizo Poškos, Vlado Šlaito premijos, o 2022 m. rašytojas pripažintas tarptautinio „Poezijos pavasario“ laureatu, jam įteikta Kauno miesto savivaldybės Maironio premija.
Toji vakaro tyla turėjo sakralumo, grožio, kupina nenusakomo jausmo, kad Liudvikas yra kartu su mumis, šalia, kad girdi savo poeziją ir žavisi aktoriaus A. Bialobžeskio meistriškumu.
