Po lėlytę – į kiekvieno širdį

Nejaugi mes niekada neišaugame iš vaikystės? Tokia mintis netikėtai atklydo, įknibus į audinį ir adatą, bekuriant norus saugančią lėlytę.

Šį nedrąsų spėjimą patvirtino ir Rasa Pavilionienė, gegužės 31-ąją sukvietusi Stakliškių seniūnijos bibliotekininkes ir smalsius užuguostiečius į edukacinį užsiėmimą.

Rasa turėtų būti žinoma Užuguostyje – bibliotekininkės Rasos Žvirblienės studijų draugė jau kartą rodė savo sukurtus stebuklus – sapnų lėlytes, sužavėjusias bibliotekos lankytojus.

Kodėl gi neišmokus siūti lėles patiems, klausė savęs R. Žvirblienė ir, pasitarusi su kolegėmis, surengė šį labai įdomų, naudingą protui ir sielai užsiėmimą.

R. Pavilionienė – kūrybingas, lakios fantazijos ir neįtikėtino darbštumo žmogus, dalinantis savo dvasios turtus visiems to trokštantiems. Šiuo metu ji dirba Trakų viešosios bibliotekos vaikų skyriuje, tačiau jos patirtis – įspūdinga: užsiėmimai ir darbai su suaugusiaisiais, vaikais, senjorais, neįgaliaisiais, problemiškais paaugliais. O nusivylimo, abejingumo po to – nei lašo, tik dar didesnis entuziazmas, dar daugiau idėjų ir noro jas įkūnyti.

Savo idėjas ir kūrybingumą Rasa visai neseniai atsinešė į biblioteką Trakuose, kur jau spėjo įsukti įvairiopą ir įdomią veiklą skaitytojams. Idėjomis, ką galima padaryti, sukurti, kaip surengti patrauklų, aktyvų ir naudingą užsiėmimą, ji pasidalijo su Stakliškių krašto bibliotekininkėmis, taip pat nestokojančiomis kūrybingumo ir noro nuveikti daug daugiau, nei tik dalinti knygas. Vietoj paskaitos ir pamokymų moterys sulaukė be galo smagaus užsiėmimo, kur atsirado laiko susipažinimui, pasišnekučiavimams, juokui ir, be abejo, kūrybos malonumui. Vadovaujamos Rasos, jos ėmėsi kurti lėlytes, viduje slepiančias kokį nors šeimininko norą, troškimą, viltį, užrašytą popieriuje. Žinia, kai rankos užimtos, burna – laisva. Tad ir paplepėta, ir naudingomis idėjomis pasidalinta. O tuo metu rankos tik judėjo, tik krutėjo ir… Gimė, iš tiesų gimė lėlytės, nes jos atėjo iš kiekvienos širdies. Pasak Rasos, taip daro ir ji – lėlytės, kurias ji siuva ar mezga, visos turi savo šeimininkus. Kiekviena jų skirta savo žmogui, tad galima įžvelgti tiesioginių ar užslėptų panašumų su šeimininku, jo išvaizda ar charakteriu. Tikriausiai taip atsitiko ir tądien norų lėlytes siuvusioms stakliškietėms, nes vienodų kūrinių nebuvo, kiekviena lėlytė buvo kažkuo kitokia, žavi ir įdomi. O džiaugsmo ir kūrybinio malonumo buvo per kraštus, tad visų užsiėmimo dalyvių vardu mielai lektorei padėkojusi bibliotekininkė R. Žvirblienė pažadėjo, jog šio tęsinio tęsinys tikrai bus, kad draugystė tarp Stakliškių ir Trakų bibliotekų tik tvirtės, besidalijant vieniems su kitais patirtimi, idėjomis ir bendravimo džiaugsmu.