Pleneras „Nemajūnai 2015 Žiema”: kiekviena dailininko teptuko užfiksuota gamtos sukurto stebuklo akimirka išliks amžiams

Taip jau sutapo, jog tarptautinio plenero „Nemajūnai 2015 Žiema” baigiamasis akordas įvyko prieš Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – vasario 16-ąją.

Ne visi darbai sutilpo bažnytinėje erdvėje, tačiau žiema alsuojantys paveikslai prašyte prašėsi pakartotinai žiūrėti, smalsauti, žavėtis.

Prieš parodos atidarymą plenero kuratorius ir vadovas Valentinas Varnas patikino, jog ta savaitė buvo itin produktyvi. Merginos Galyna Popinova ir Oksana Svižak, atvykusios iš Kijevo, Sergej Malyšesky, Dimitryj Surinovič, Oleg Illarionov, Dimitrij Surinovič iš Minsko bei du lietuviai Dalia Skridailaitė bei pats Valentinas dirbo kaip suderintas smuikas. Be galo geri darbai ir verti dėmesio.

Visi tarptautinio plenero dalyviai prisistatė ir trumpai papasakojo, kas juos sužavėjo. Kijevietės prisipažino, jog Lietuvoje jos jau antrą kartą. Pirmą kartą dalyvavo plenere prie jūros, o dabar, kai žiema sniegu nuklojusi žemę, mažytyje miestelyje po bažnyčios skliautais teko ypatinga misija. Šios misijos metu tiesiog norėjosi tapyti. Ypač jas sužavėjo Stakliškių bažnyčia. Beje, vyrai puikiai drobėje perteikė teigimas gamtos ir savo emocijas. Jautrūs ir išgyventi paveikslai dar keletą savaičių džiugins birštoniečius, o norintys galės juos ir įsigyti, tačiau dalis jų liks ir Birštono erdvėje, primindami, jog, kaip ir visa Lietuva, Birštono gyventojai yra kartu su Ukraina ir jos žmonėmis.

Plenerų dalyvius pasveikino ir jų globėjas klebonas dekanas mons. Jonas Dalinevičius, o merė Nijolė Dirginčienė asmeniškai kalbėjosi ne tik su plenero vadovu V. Varnu, bet ir su visais dailininkais, kurie džiaugėsi sulaukę dėmesio iš miesto vadovės. Rodos, tokios menkos smulkmenos, tačiau kiekvienas mūzų paliestasis yra tarsi Dievo pakylėtas ir paglostytas, nes darbai kalba patys už save ir autorius, kurie žino, kada ir kur priglausti dažais įsigėrusį teptuką ar mentelę, kurie žino, kad kiekviena jų užfiksuota gamtos sukurto stebuklo akimirka išliks amžiams.

Vilija Čiapaitė