Silvija Navickienė
Turtinga Lietuva daug kuo, o labiausiai – savo istorija. Mūsų šaliai netrūko ir netrūksta užkariautojų dėmesio, nors nėra čia nei naftos, nei aukso klodų. Vis dėlto nuolat turime būti pasiruošę didesniųjų ir godžių kaimynų agresijai, tą byloja tautos atmintis, istoriniai metraščiai, bet geriausias įrodymas – daugybė piliakalnių, kažkada tarnavusių gynybai nuo priešų, o dabar primenančių protėvių kovas už laisvę. Šie didesni ar mažesni žemės iškilumai jau taip įprasti akiai, jog, turbūt, net nepagalvojame, kokie esame unikalūs šiuo atžvilgiu. Pasak archeologo Gintaro Zabielos, nei vienoje aplinkinėje šalyje panašiam teritorijos plote nėra tiek piliakalnių, kaip Lietuvoje. O jų šiuo metu priskaičiuojama apie 860. Skaičius netikslus, nes kasmet kinta, kasmet atrandama dar po kelis iki tol nežinomus piliakalnius. Geras pavyzdys, anot G. Zabielos, yra Vilnius – čia po apylinkes vaikščiojęs biologas atrado jų penkis. O ką tuomet kalbėti apie visą mūsų kraštą, kur kiekvienas medžių guotas gali slėpti senovės gynybinę aukštumėlę?
Lapkričio 14-ąją į mokslinę konferenciją Birštono muziejuje susirinkę žmonės išgirdo išties naujų ir įdomių faktų apie piliakalnius. Į svečius atvykę archeologai G. Zabiela ir Mindaugas Mačiulis prikaustė žiūrovų dėmesį išsamiais ir vaizdingais pasakojimais, o juos papildė piliakalnių fotografijų bei Nacionalinio muziejaus fondų parodos. Ne viskas ką pasakojo mokslininkai džiugina. Gaila, bet iš tų žinomų 860 piliakalnių per 200 metų daugiau ar mažiau tyrinėta tik ketvirtadalis. Vienintelis geriausiai archeologų ištirtas senovės palikimas – Šeimyniškėlių piliakalnis Anykščių rajone, kur, manoma, buvusi legendinė Voruta. Be abejo, mokslininkų tingumu kaltinti neverta, juk šiais laikais viską diktuoja finansiniai ištekliai, o moksliniams tyrimams valstybės biudžetas nėra dosnus. Tad nenuostabu, kad ir Birštono savivaldybėje, kur tėra šeši piliakalniai, didesnio archeologų dėmesio sulaukė Paverknių istorinis paminklas, kuris nyksta tiesiog akyse. Šis piliakalnis tyrinėtas 1994 ir 2010 metais, o tarp šių dviejų apsilankymų dalis kalno šlaito jau spėjo nušliaužti į jį ardančią Verknę. Trumpai apie archeologų atliktus tyrimus papasakojo M. Mačiulis, kuris pasidžiaugė, jog 1994 metais mokslininkams, kasinėjusiems ankstyvąjį piliakalnio kultūrinį sluoksnį, pavyko aptikti gana gausų žalvarinių dirbinių lobį. Kaip teigia M. Mačiulis, šis radinys – tai nuo užpuolikų paslėptos pilies gynėjų vertybės, kurių jie taip ir nepasiėmė. Degėsių gausa ir įvairūs radiniai šiame sluoksnyje rodo, jog medinė pilis, stovėjusi Paverknių piliakalnio viršuje, XI amžiuje buvo sudeginta slavų antpuolio metu. Tuo pačiu laiku nuo šių užpuolikų nukentėjo ir daugiau gynybinių tvirtovių. Nors Paverkniuose gyvenę žmonės pilį atstatė, sutvirtino kalno šlaitus, bet neilgam – XII amžiuje po antro slavų antpuolio ji vėl buvo sunaikinta ir šįkart visam laikui. Ką pradėjo karingi atėjūnai, toliau tęsia gamtos jėgos – piliakalnis vis nyksta nuo Verknės srovės.
Pasak G. Zabielos, tautos atmintis tvirčiausiai išsaugo piliakalnių istoriją. Šie kadaise tokie būtini gynybos nuo priešų įrengimai visada buvo gerai žinomi ir gerbiami, apipinti legendomis ir sakmėmis. Tai, kad jų mūsų šalyje tiek daug, yra nuostabu, bet reikia ir atidesnio dėmesio jų išsaugojimui. Pasak žymiosios Birštono krašto entuziastės Teresės Murauskaitės, skaudu, kad piliakalniai tampa žmonėms neprieinamais šabakštynais, nors galėtų tapti žinoma ir lankoma vieta. Aptardama Birštono savivaldybės piliakalnių būklę, ji pastebėjo, jog prie jų nėra informacinių stendų, nėra ir nuorodų į jų buvimo vietą. O juk, pasak T. Murauskaitės, tereikia tik surengti keletą talkų, įtraukti į jas bendruomenės atstovus, Savivaldybės darbuotojus, ir visi šeši piliakalniai bus tokie pat malonūs akiai, kaip ir Birštoną puošiantis Vytauto kalnas. Entuziastės mintims pritarė ir savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė bei administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas, kurie pažadėjo rimtai apsvarstyti šiuos pasiūlymus ir priimti sprendimus. Tiesa, pasak G. Zabielos, vienkartinės piliakalnių tvarkymo akcijos duotų daugiau žalos nei naudos, nes būtina nuolatinė priežiūra, augmenijos valymas, saugojimas nuo nusikaltėlių, ieškančių senovinių vertybių. Tai – ne tik Birštono savivaldybės rūpestis, tam reikėtų daug didesnio šalies vadovų dėmesio ir noro išsaugoti unikalų praeities palikimą ateičiai.
