Vilija Čiapaitė
Yra šeimų, kuriuos savo laisvalaikį praleidžia su lietuvių liaudies daina. Jos, atklydę iš senelių kasdienio gyvenimo, kaskart tarsi nutiesia prisiminimų tiltą su laikais, kai senolė, sėdėdama prie verpimo ratelio, traukdavo dainas, kad neprailgtų tamsūs vakarai, kad dirbant darbus jie nepabostų, kad atitiesus pavargusią nugarą pamąstytų, kokia graži mūsų Lietuva.
Dabarties laikas išdildo sunkių darbų naštą. Daug darbų nudirba įvairios mašinos, tačiau dainų, atkeliavusių iš praeities, nepakeis nei technika, nei laikas. Dabar tai mielos sielai ir širdžiai dainos. Jos vis dažniau skamba ne tik namuose, bet ir įvairiuose susibūrimuose. Pamažu, laiptelis po laiptelio, šiaudelis po šiaudelio atsigręžiama į mūsų ištakas – dainas, muziką, šokius. Jie turi nematomą kalbą – sujungia, suburia, daro geresniais.
Gal ta begalinė meilė lietuvių liaudies dainai, muzikai Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro direktorei Daliai Vertinskienei ir davė idėją – suburti šeimas bendrai šventei. Pernai į Jiezną sugužėjo ne viena šeima kartu pasidžiaugti, padainuoti, pagroti. Šiais metais į festivalį „Šeimynėlė uždainavo – žalia liepa sulingavo“ vėl atvyko gausus būrys Vilmos Pučkienės, Juškų, Valerijos Jankauskienės, Sadauskų, Ingridos Valentienės, Jurgitos Dūdienės, Liutkevičių, Matuliauskų ir Loretos Sungailienės šeimų iš Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Alytaus, Trakų ir Prienų rajono Skriaudžių. Visos jos atsivežė neįkainojamus lobius – senolių dainuotas dainas, muziką, mįsles, pasakas.
Beje, labai šaunu, kad kiekviena šeima, pristatydama save, kartkartėmis nuklysdavo į prisiminimų jūrą. Čia atrasti perlai – tai senolių pasakojimai, jų dainų motyvai. Kiekviena šeima turėjo kažką savito, būdingo tai vietai, kur jie gimė ir iš kur atsinešė meilę lietuvių liaudies dainai, pasakojimo giją, kurią pynė, suko, vijo kartu su žiūrovais. Nors šeimynėlės dainavo scenoje, tačiau atrodė, jog koncertuoja visa salė, nes dainas dainavo beveik visi, buvę joje. O jau kai užgrodavo daugumai žinoma muzika – dainos žodžių tikrai nereikėjo mokyti. Šaunu, kad svečiai ir kitų regionų tarme pasidalino, nors ir bandant ja kalbėti liežuvis neklausė, tačiau tai buvo dar žaismingiau ir linksmiau. O bendra daina visus sujungė ir bendram šokiui.
Tokie susibūrimai – festivaliai labiausiai skatina atrasti naujus lietuvių liaudies lobius, kurie tik ir laukia dainingos Lietuvos dainorių, muzikantų.
Šventei puikiai pasiruošę ir šeimininkai. Kiekviena šeima buvo dosniai apdalinta zuikio pyragu ir saldumynais pintinėlėse, kurios keliaus į namus, primindamos apie šios dienos įvykį. Mažieji, jausdami sceninę baimę jautėsi nejaukiai, tačiau įsidrąsinę ne tik užmindavo mįsles, bet ir pasakas be galo sekė.
Važiuodama namo tegalėjau pasidžiaugti šiltu ir širdžiai mielu renginiu. Kažkaip savaime mane aplankė mintis, jog, kai šeimoje dar motinos įsčiose vaikas auga girdėdamas dainavimą, muziką, sklindančius iš visos širdies, jis paveldi tai, kas buvo skiepijama jam dar negimus. Tad gal besilaukiančios ir auginančios atžalas mamos turėtų dažniau dainuoti, niūniuoti, kad mažyliai suprastų dainos galią.
Šaunu, kad tarp žiūrovų buvo ir Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, kuris padėkomis apdovanojo šeimynėles, o svečius pasveikino Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, kuris neabejingas lietuvių liaudies dainai. Jis atvyko ne tuščiomis – didelį zuikio pyragą atbogino ir visus juo vaišino.
