Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Vyšniūnų, Užuguosčio ir Stakliškių bibliotekos sausio 31 d. organizavo etnokultūros edukacinį užsiėmimą, skirtą Perkūno dienai. Renginys vyko Želkūnų bendruomenės edukacijų erdvėje, kur Stakliškių gimnazijos antrokai ne tik klausėsi pasakojimų apie senovinius papročius, bet ir liejo žvakes. Mokiniams apie senuosius lietuvių papročius pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Renata Mackevičienė, kultūrologė Rita Balsevičiūtė, Vyšniūnų, Užuguosčio ir Stakliškių bibliotekų bibliotekininkės Živilė Višniauskienė, Rasa Žvirblienė ir Danutė Potelienė. Įdomių pasakojimų klausėsi ir kartu su visais edukacijoje mielai dalyvavo Edita Vežbickaitė – TV-3 televizijos žinių reporterė.
Renginyje dalyvavusi ekologė Renata Mackevičienė vaikams pasakojo apie bites, medų ir kitus bičių produktus. Mažieji dalyviai galėjo paliesti bičių korius ir sužinoti, kuo skiriasi skirtingų bičių korių skylutės – trano, darbininkės ar motinėlės. Kalbėta apie nektaro, medaus ir vaško atsiradimą, bičių amžių, svarbą ekosistemai. Kultūrologė Rita Balsevičiūtė pristatė Grabnyčių, Gramnyčių ir Perkūno mitologiją, pasakodama apie lietuvių senovinius papročius ir sakmes. Vaikai sužinojo apie Perkūno simbolius ir jo reikšmę liaudies tikėjimuose, kaip gamta reaguoja į pirmąją Perkūno dieną bei ką apie tai byloja patarlės.
Bibliotekininkė Živilė Višniauskienė, rišdama knatus ant liejimo rato, papasakojo apie Perkūno dienos svarbą, jos paplitimą Lietuvoje ir gramnyčių papročius. Kol vaškas kaito, mokiniai gilinosi į įvairius žvakių liejimo būdus. Bibliotekininkė Rasa Žvirblienė edukacijos dalyviams pasakojo, kokios reikšmės žvakės turėjo kasdienybėje, apeigose ir tikėjimuose. Bibliotekininkė Danutė Potelienė vaikams pademonstravo, kaip gaminamos žvakutės formelėse.
Pirmoji Perkūno diena, dar vadinama Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis, nuo seno buvo susijusi su gamtos atgimimu. Pasak etnologo prof. Liberto Klimkos, ši diena ne tik žymi žiemos lūžį, bet ir turi stiprų religinį bei mitologinį kontekstą. Senovėje tikėta, kad pašventinta graudulinė žvakė apsaugo nuo perkūno, ligų, net nuo piktųjų dvasių. Audros metu žvakės būdavo deginamos ant palangės, o gyvuliai jomis apvedami per Jurgines. Tokia žvakė buvo dedama į naujus avilius bitėms apsaugoti, o ligoniams naudojama gydymo ritualuose.
Perkūnas – karingas dievaitis, kurio simboliais laikomi perkūnkulkės, kirvukai, Perkūno kalnai ir ąžuolas. Senovės lietuviai tikėjo, kad ąžuolas yra Perkūno medis, o Perkūno trenktieji akmenys turi magiškų savybių. Perkūno paukščiai – gandrai, kurie neša laimę ir saugo namus nuo žaibo. Perkūno augalai, tokie kaip perkūnžolė ar perkūnropė, buvo naudojami apsaugai nuo ligų, blogų dvasių ir gamtos stichijų.
Perkūno dienos renginys Vyšniūnų bibliotekoje suteikė vaikams ne tik etnografinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių. Klausydamiesi pasakojimų apie senovinius papročius, dalyviai pajuto ryšį su praeities tradicijomis bei gamta. Tokios edukacijos padeda puoselėti tautinį identitetą ir suvokti, kad lietuvių kultūroje kiekvienas gamtos reiškinys turi gilią prasmę.
