Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, jau penktą kartą susirinkome sugiedoti Lietuvos himną.
Nors tai viso pasaulio lietuvių simbolinis vienybės aktas, tačiau tuo didžiuotis gerokai per anksti – tai matyti iš vaizdo įrašų, kur akis bado neitin gausūs lietuvių pulkeliai. Ko nepadarė dvidešimt nepriklausomybės metų, per kelerius metus sukurti sunku, bet ar neverta bandyti? Todėl nors ir nedideliais pulkeliais, nors beveik tie patys – ištikimiausieji, tačiau renkamės paskirtose vietose, dedame ranką prie krūtinės ir giedame mūsų Himną, kurio tokie paprasti, bet iškalbingi žodžiai.
Prie Stakliškių seniūnijos administracinio pastato liepos 6-osios vakare taip pat susirinko dar vis negausus, bet po truputėlį didėjantis būrelis tų, kuriems Valstybės dienos šventė ir jos Himnas reiškia daugiau nei serialas per televiziją, sotus tingulys po vakarienės ar būtent tądien ravėjimo besiprašęs daržas. Džiugu matyti jaunus žmones, šeimas su mažais vaikais – ir nebe pirmą kartą, džiugu matyti Stakliškių šviesuolius ir tuos, kurie dėl kelių minučių susitelkimo atvyko iš Užuguosčio, aplinkinių kaimų.
Didžiuojamės skautais su jų vadove Marija Nakraševičiene – jų būrelis kasmet vis didesnis, jie taip rimtai nusiteikę, taip traukia žvilgsnius savo uniformomis, kaklaraiščiais, pasitempimu. Tačiau liūdna, nes nėra tų, kurie tądien, regis, būtinai turėtų būti su savo krašto žmonėmis – seniūno, Tarybos nario, nemažai balsų rinkimuose surenkančios partijos vadovybės atstovo, nėra tų, kurie vadovauja jaunimo ugdymo įstaigoms ir kt. Tai žmonės, kurių pareiga, nors gal ir neparašyta juodu ant balto, būti patriotizmo, vienybės, pagarbos tautai ir jos praeičiai pavyzdžiais. Tad iki vienybės dar augame. Bet vis tik augame.
