Iš draugės bibliotekininkės rankų kartu su entuziastingais atsiliepimais gavusi „Pekino dienoraščius“ ir viršelyje perskaičiusi pavardę Vaiva Grainytė, truktelėjau pečiais: „Kas tokia? Kodėl nežinau?“ 800 egzempliorių tiražu „Vagos“ išleista knyga nesiafišuoja „Pegaso“ knygynų top-dešimtukuose, o jos autorė neskelbia įžvalgų nuosavame bloge populiaraus dienraščio tinklapyje.
Pradėjus skaityti, jau nuo pirmo įrašo vis norėjosi pasitikrinti, ar nesapnuoju, ar tikrai mergina važiuoja mokytis į Kiniją, o ne žuvis darinėti į Norvegiją; po frazės „jeigu rotveileris gali atsikąsti mano kojos, kodėl aš negaliu atsikąsti rotveilerio“ prunkšdama Google pasitikrinau šmaikštuolės gimimo metus (1984), pasirašiau po sakiniu „man labai patinka Lietuvos panos: ne girtuoklės, keliauninkės, gudragalvės, aktyvios, drąsios“, nes man irgi patinka tokios panos kaip Vaiva, kuriai „norisi godžiai siurbti kiekvieną dieną, o ne būti ėdamai socialinių prievolių“.
O tada atsidaviau malonumui matyti Kiniją man patinkančio žmogaus akimis. Aplinkinių nuostabą dėl pasiryžimo viską mesti ir mestis į studijas Kinijoje Vaiva atremia sakiniu „kol kas man čia viskas įdomu ir neturiu kuo skųstis“. Įdomu nuo nulio pradėti mokytis hieroglifų, nors smegenys dūsauja ir alpinėja lyg panelė; bastytis senomis Pekino gatvėmis, mirkant džinsų galus šlapimo balose, kol skaitytoją ėda įtarimas dėl hutongų sanitarinės būklės. Žmonių grūsties ir erdvių mastai gąsdina, bet ne todėl, kad gąsdintų autorė. Ne, ji tiesiog rašo: „Iškračius vagoną turbūt gautųsi Kauno gyventojų skaičius. Visi mes tas 17 valandų (kelionė truko būtent tiek) buvom vienos sriubos ingredientai“. Netgi istorija apie lietuvės organizmo kovą su Azijos virusais ir jų sukeltu „hipochondriniu tuberkuliozės nerimu“ apibendrinama stoiškai: „gydytojai jau moka ištarti „Grainytė“. Ir staiga, be jokio seilėjimosi, išnyra „o jeigu taip mano ilgesį konvertavus į benziną?… Degalų užtektų visoms Pabaltijo šalims.“ Skaitytojas net ne iš karto supranta, kaip iš tikrųjų ilgu yra būti vienam visiškai svetimoje kultūroje.
Bet Kinija – ne tik mokslai. Kai nesimoko hieroglifų, Vaiva keliauja. Aš keliauju kartu su ja Google. Didžioji Kinų siena (visiems žinoma), Sudžou, Handžou, Tiandzinas (nieko nesakantys miestai su dvigarsiais pavadinimuose), Vidinė Mongolija (pirmą kartą apie tokią girdžiu. Nors visur kitur Vaiva keliauja su draugais, į tolimas stepes ji, kaip prijaučianti Lonely Planet draugijai, išsiruošia viena). Netikėtai akys užkliūna už pažįstamo pavadinimo: „Beihai parke, dydžiu prilygstančiame Prienams…“ (Prienų vardas Kinijos dienoraščiuose kažkodėl nustebina, nors kodėl autorė turėtų nežinoti 30 kilometrų nuo Kauno esančio miestuko.) Dar yra Nanpingas – Vaivos širdies VIP. Google suradau ir peržiūrėjau Nanpingo kaimo nuotraukas; manau, kad radau Vaivos aprašytą pirklio namą su anga stoge ir lietaus drenažu akmeninėse namo grindyse, medinius drožinius ir „painų Nanpingo stogyną“.
Kitokie rinkimai
Rinkimais į įvairius valdžios postus gyvenimas nesibaigia. „Metų knygos“ rinkimai Lietuvoje vyksta nuo 2005 m. Šią akciją rengia Nacionalinis radijas ir televizija, Kultūros ministerija ir Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Šių rinkimų tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti visuomenėje skaitymo prestižą. V. Grainytės knyga yra viena iš pateiktųjų konkursui. Balsuoti už šią ar kitas lietuvių autorių knygas galima www.skaitymo metai.lt.
Jolita Stačiokaitė
Ačiū už grakštų knygos apibūdinimą, esu ją skaičius, patiko be abejo.O rinkimais į valdžios kėdes gyvenimas niekaip nesibaigia, kur jau ten. Nebent rajono lygmens politikai mano, kad baigiasi.