Pavasaris, margučiai, Velykos… Viltis!

74491_433530680064950_1786376517_nLietuvių sakmė, užrašyta etnologės Pranės Dundulienės, pasakoja, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas jis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis. Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo – vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto – dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės – pragaras, iš gemalo – debesys su gyvatės pavidalo Laumės juosta. Todėl ne veltui šiandien, tarsi tų senųjų laikų atgarsis, ant Velykinio stalo puikuojasi margutis – pats svarbiausias pavasario šventės simbolis.

Kiaušinių marginimo pamokėlės Birštone

Gerokai prieš Velykas Birštono sakraliniame muziejuje ima kvepėti vašku. Čia, padedami muziejininkių, vaikai ir suaugusieji iš Birštono, Prienų, Kauno ir netgi Vilniaus mokosi marginti kiaušinius vašku. Edukacijos vedėja Daiva Valatkienė kiekvienai mokytis susirinkusiai grupei pasakoja apie senuosius Velykų papročius, šventės ir prieš jas būnančių Didžiųjų dienų prasmę. Žinoma, vaikams labiausiai maga imtis kiaušinių marginimo. Stebėtina, kaip greitai jie išmoksta naudotis lazdelėmis su smeigtukais galuose, kaip greitai ima lietis raštai – ir muziejininkių parodyti senieji, ir savi, vaizduotės padiktuoti. Smagu, kad kartu su mokiniais į šį įdomų užsiėmimą įninka ir mokytojai, lydintys vaikus. Šias pamokas lankiusieji žinias žada panaudoti ir namuose, ruošdamiesi Velykoms.

Senoji spalvų ir raštų reikšmė

Visa, kas buvo vaizduojama ant margučių, turėjo savo reikšmę. Pasak D. Valatkienės, iš senųjų pagonybės laikų iki šiandienos atkeliavę raštai – saulutės, kryžiukai, žalčiukai, rūtelės – yra simboliai, kuriais išreikštas lietuvių tikėjimas gamtos jėgomis. Dažai, į kuriuos panardinami vašku numarginti kiaušiniai, taip pat reikšmingi savo spalvomis. Žalia – tai augalija, pavasaris, geltona – saulės šviesa, derlius, raudona – gyvybė, šiluma, o juoda – tai žemė. Tačiau šiandien jau nebeteikiame ypatingos reikšmės nei raštui, nei spalvoms – kiekvienas gali kiaušinius marginti taip, kaip kam gražu, naudodamas ne tik vašką, bet ir išgaudamas grožį džiovintomis žolelėmis, medžiagos, popieriaus skiautelėmis ar nupiešdamas ornamentą flomasteriu. Tačiau pati esmė išliko – Velykoms būtinai reikia turėti margučių, kuriais tradiciškai susidaužiama, linkint stiprybės ir sveikatos, vaikai juos ridena, varžydamiesi dėl greičiausio ir stipriausio kiaušinio.

Margučių grožis ir magija

Manoma, jog kiaušinių marginimo tradicijos gyvavo dar iki krikščionybės, o margučiams buvo suteikiamos stebuklingos galios: kad derlius būtų gausesnis, juos užkasdavo dirvoje, ant tvarto slenksčio padėti du kiaušiniai garantavo, kad per juos peržengę gyvuliai bus sveiki ir riebūs, apvalūs kaip kiaušiniai ir t.t. Žinoma, tuo metu ypatingą reikšmę turėjo ir ženklai, išpiešti ant jų. Daugelis senojo tikėjimo papročių ir tradicijų įsiliejo į krikščionybę ir tapo neatsiejama jos švenčių dalimi. Pasak Jiezno parapijos klebono Rolando Bičkausko, liaudies papročiai krikščionybėje įgijo kitą prasmę. Štai margutis – lyg ir pagonybės laikų apraiška, bet šio simbolio prasmė ta pati – tai gyvybės ženklas. Kiaušinius puošiančios saulutės gali būti laikomos senojo tikėjimo simboliais, tačiau katalikybėje tai Jėzaus, mūsų saulės, mūsų šviesos, išraiška. Visos gražios tradicijos, anot klebono, yra priimtinos, jei žvelgiame į jas su tikėjimu, suteikdami joms krikščioniškąją prasmę.

Apeigų pasikeitimai

Kaip pasakojo R. Bičkauskas, daugelis krikščioniškųjų švenčių tradicijų Lietuvoje, o ypač giesmių, perimta iš kaimynų lenkų, net ir pats žodis „Velykos“ yra slaviškos kilmės. Tačiau į viską mūsų tauta įdėjo dalelę savasties, todėl unikalūs yra lietuviški margučiai, verbos, lalavimo papročiai. Tiesa, daug pasikeitimų liturgijoje įvyko po Vatikano II-ojo susirinkimo, aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kuomet Lietuvoje buvo pats tarybinių laikų pikas. Pastarųjų įtaka religiniams papročiams ir tradicijoms taip pat didžiulė, nes daug kas, kas kažkada buvo atliekama viešai ir laisvai, turėjo sugrįžti po bažnyčios stogu, į šventoriaus erdvę. Pasak klebono, dėl pasikeitusių aplinkybių, Vatikano susirinkimo nutarimų, nebeliko Didžiojo šeštadienio papročio visą dieną deginti bažnyčios šventoriuje laužą, į kurį žmonės sunešdavo nebereikalingus ar sunykusius medinis kryžius. Pašventintą ugnį žmonės nešdavosi namo, kur naujai įkurdavo krosnis, o kai kas pirtis, kuriose tą dieną išsimaudydavo visa šeima. Velykų, Prisikėlimo, pamaldos vykdavo anksti ryte, dar netekėjus saulei.

Senieji papročiai

Vandens ir ugnies šventinimas tapo atkurtos Velyknakčio liturgijos dalimi. Ji švenčiama vėlų Didžiojo šeštadienio vakarą. Didįjį penktadienį pamaldų apeigose garbinamas kryžius, ant kurio mirdamas Dievo sūnus mus atpirko, o jo kančios medis mums tapo išganymo ženklu, be to, yra paprotys po pamaldų nunešti Komunijos indą į butaforinį Kristaus kapo rūsį ir palikti jį viduje. Prie šio kapo, kaip pasakoja R. Bičkauskas, kai kuriose parapijose buvo paprotys „statyti sargybą“. Sekant Evangelija pagal Matą, nuimtas nuo kryžiaus Kristus buvo palaidotas rūsyje, jo kapo anga užritinta akmeniu ir užantspauduota, čia budėjo ir du kareiviai, nes esą bijota, jog mirusiojo kūną gali išvogti jo mokiniai. Kai kuriose parapijose, pasak R. Bičkausko, gal ir dabar dar likęs paprotys persirengti kareiviškais rūbais ir pakaitomis budėti bažnyčioje.

Didžiosios dienos

Didįjį šeštadienį bažnyčiose vyrauja tyla ir rimtis, nes tą dieną prisimenama Kristaus mirtis ir laukiama jo prisikėlimo. Jiezne tądien nuo pat ryto atidaroma bažnyčia, žmonės kviečiami pabudėti, pasimelsti. Rūsyje įrengiamas simbolinis Jėzaus kapas, ten tikintieji gali atėję pasėdėti. O devintą valandą vakaro prasideda 4 dalių Velyknakčio apeigos: iš pradžių šventoriuje sukuriamas laužas, palaiminama ugnis, nuo jos uždegama Velykinė žvakė, primenanti, jog Kristaus šviesos dėka visos blogybės, visos mūsų nuodėmės gali išsisklaidyti. Užtamsintoje bažnyčioje žmonės nuo didžiosios žvakės prisidega savo žvakutes, giedama šlovinimo giesmė – ši dalis vadinama Ugnies, arba Žiburių liturgija. Antrojoje dalyje skaitomas Šventasis Raštas, skelbiantis tai, kas buvo pažadėta išsipildyti su Jėzaus Kristaus atėjimu ir kas išsipildė. Po šių skaitymų užgiedama, užgroja vargonai, tylėję nuo ketvirtadienio iki šios dienos, skamba varpai ir švenčiamas Kristaus prisikėlimas. Trečioji liturgijos dalis – vandens: pašventinamas vanduo, krikštijami suaugusieji. Paskutinioji Velyknakčio dalis – šv. Mišios su šv. Komunijos dalijimu.

Laikas sustoti ir pamąstyti

Gavėnia, o ypač paskutinioji savaitė iki Velykų, yra laukimo, ramybės, susikaupimo metas. Bet dabar, teigia R. Bičkauskas, rutina taip įsuka žmogų, jog dvasiniams dalykams nelieka laiko – yra neramus skubėjimas, manymas, jog sustoti negalima, nes aplink viskas sugrius. Tačiau labai dažnai pats gyvenimas – liga ar skaudi netektis – priverčia žmogų stabtelėti ir susimąstyti, kas jam iš tiesų turi būti svarbu: šeima, vaikai, dvasios reikalai, jo paties ir artimųjų sveikata. Didžiąją savaitę reikia surasti laiko apmąstymams apie tai, kad Jėzus, Dievo sūnus, gimė ir gyveno tarp skurdžiausių žmonių, priėmė žmogystę ir visą jos trapumą, laisva valia pasirinko mirtį, nors mūsų, žmogiškuoju, požiūriu Jis turėjo turėti pačias didžiausias privilegijas. Pati svarbiausia tiek Kristaus, tiek Jo Tėvo auka yra mirtis, kurios jis galėjo išvengti ir pats, ir padedamas Dievo, mylinčio savo Sūnų taip, kaip ir visi tėvai myli. Nuodėmė yra dvasinė mirtis, teigia klebonas, dar baisesnė už kūno, nes per ją prarandame santykius su Dievu. Vienintelis kelias juos atstatyti – atitaisyti tai, ką blogo esi padaręs, bet tai padaryti ne visada įmanoma. Todėl Dievo sūnus ir mirė už mūsų visų – ir tuomet gyvenusiųjų, ir dabarties kartų – nuodėmes, kad jos būtų atleistos.

Tiesa – Dešimtyje Dievo įsakymų

„Jėzaus ir Jo Tėvo meilė, ir mano neištikimybė, nuolatinis grįžimas į nuodėmių kelią – dvi svarbiausios apmąstymų temos, po kurių turi sutvirtėti dvasia atsispirti silpnybėms, pasistengti keisti nors šį tą savo gyvenime“, – mano R. Bičkauskas. Geriausias vadovas kelyje į šviesą – Jėzus, kuris visada ištiesia ranką meldžiantiems jo pagalbos. Į jo pamokymus ypač šiandien reikia gilintis, nes dabar blogis dažnai pateikiamas iš labai patrauklios pusės, kai puikybės kaukės dėvimos net dėl savęs. Pašliję santykiai šeimose, nerimas, depresijos, didžiulis savižudybių skaičius ir kitos šiandienos blogybės rodo, kad nutolome ir užmiršome pačias pagrindines tiesas, išdėstytas Dekaloge, kurių laikytis reikia visiems ir visada. Atvirumas sau ir Dievui, nuolankumas jo įsakymams, jų vykdymas nuoširdžiai ir be išlygų, padės sutvarkyti ir suvaldyti dvasioje tvyrantį chaosą. Pripažinti savo silpnybes ir po truputį su jomis kovoti – jau yra blogio pažinimas ir pripažinimas, o jo vengimas valo sielą, tvirtai tiki klebonas.

Pergalės ir vilties diena

Anot R. Bičkausko, gera ryto malda pašventina pusę dienos – įgyta vidinė ramybė padeda kitaip reaguoti į įvykius, į kitų žmonių elgesį. Per pažintį su Dievu, per bendrystę su juo ir įgauname dvasios tvirtybės, padedančios atlaikyti gyvenimo smūgius. Tikėjimas turi būti gyvas, gyvas santykis su Dievu, tuomet ir šventė – Kalėdos ar Velykos – bus pajusta kitaip, ne vartotojiškai ir buitiškai, kaip dabar esame įpratę. Velykos – tai pergalė prieš mirtį, o Jėzus yra ženklas, kad Jis yra galingesnis už nebūtį – kas Juo tikės, tas gyvens per amžius. Velykos yra vilties šventė, nes jei Kristus prisikėlė, galime prisikelti ir mes, Jo padedami išbristi iš giliausių purvo duobių – nusikaltimų, narkotikų, alkoholizmo, susigrąžinti šeimyninį gyvenimą. Visas mūsų tikėjimas remiasi Kristumi, kuris mirė, bet prisikėlė, tai yra esmių esmė, sako klebonas. Tai galutinis įrodymas Dievystės – iš prisikėlimo gimė ir bažnyčia, ir visa gera, ką šiandien turime, tikėdami tuo.

Taip pat skaitykite