Vilija Čiapaitė
Kiekvienas žmogus, darydamas gerus darbus, paprastai būna kuklus ir džiaugiasi, kai aplinkiniams tai patinka. Būtent todėl noriu keletu žodžių pasidžiaugti auksaranke Onute Grybauskiene. Apie jos nuostabiąsias pirštines, kojines, riešines sužinojau praeitą žiemą. O buvo taip…
Vieno renginio metu pamačiau tulpėmis išmegztas pirštines ant vienos birštoniškės rankų. Gėlės išmegztos ne šiaip, o su atspalviais. NORIU! Pasakiau ir pradėjau ieškoti šių pirštinių mezgėjos. Taip beieškant ir žiema prakulniavo. Visiškai atsitiktinai Matiešionyse, Galinių sodyboje, kuomet vyko klojimo teatro festivalis, pamačiau ne tik pirštines, kojines, bet ir pačią šių nuostabių rankdarbių autorę Onutę Grybauskienę iš Nemajūnų. Oi, kaip džiūgavau!
Iškalbioji Onutė džiaugėsi, kad žmonės įsigyja jos numegztas pirštines, kojines. Ji pasakojo, jog domisi ir naujausiomis mezginių tendencijomis, tad sugeba numegzti kojines, kurios papuoštos ne tik pynutėmis, bet ir raudonomis sagomis! Tiesiog akys raibo, kaip gražiai suderintos spalvos, raštai.
Beje, čia buvo galima įsigyti ir mano išsvajotųjų pirštinių. Geltonos, violetinės, oranžinės, rausvos tulpės, dobiliukai, langeliukai, trikampiukai. Kiekvienam pagal jo skonius, spalvas…
Atsargiai pakalbinta Onutė Grybauskienė sakė, jog daug darbų surinkusi ir padovanojusi muziejui. Pasak jos, nenorinti, kad raštai išnyktų. Gal kada nors kažkas norės nusimegzti ne tik pirštines, bet ir riešines, kojines…
Pasirodo, ne vienas jos rankų darbo mezginius (tiesiai galiu pasakyti – meno kūrinius) perka dovanoms, kurios keliauja į užsienį, o ir vietiniai džiaugiasi.
Patenkinta pirkiniais puikiai leidau laiką, o kartu ir pamąstydama, jog darbščios rankos neieško darbo. Pats darbas susiranda rankas ir žmogų, kuris geba ne tik megzti, bet ir kurti raštus.
