Žvelgiant į senąsias, jau spėjusias gelstelėti Jiezno mokyklos nuotraukas, širdis skaudžiai sutuksi: nebėra – ir šito mokytojo, ir to, ir ano nebėra… Laikas bėga, o tų ,,nebėra” vis daugėja. Nieko nepakeisi: amžinasis gyvenimo medis lyg kokia eglė ar pušaitė vis meta savo spyglius, kad jų vietoje užaugtų kiti. Toks gyvenimas. O atminty atgyja vaizdas: lietuvių kalbos kabinetas, tarp langų, pamėgtoje savo vietoje, stovi mokytoja Ieva Kantakevičienė ir cituoja Donelaitį:
Ak! tariu, kaip visai niekings mūs veikalas amžio.
Mes – silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,
Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.
Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiau išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
Taip, iš viso taip ir mums, biedniems, pasidaro…
Nebėra ir jos. Mokytojo dienos išvakarėse rudenio nuauksintu taku išėjo dar viena Jiezno krašto vaikų mokytoja Ieva Kantakevičienė. Nugyvenusi gražų, dorą, savo pavyzdžiu įkvepiantį gyvenimą – Dievulis jai skyrė visas devynias dešimtis. Trisdešimt penkeri metai – brandžiausi, energingiausi – atiduoti mokyklai. Bendradarbiai mena, kad Ievutės – taip visi ją vadino – šypsena sušildydavo nejaukiausią akimirką, nes šitas žmogus turėjo tiek daug: joje derėjo žemaitiškas tvirtumas, moteriškas trapumas, begalinis kuklumas, nepaprastas darbštumas ir didžiulė erudicija. O mes, nesuskaičiuojami jos mokiniai, matėme reiklią, kantrią savo dalyko specialistę, skubria rašysena primarginančią mūsų darbų paraštes, mokančią mus ne tik į literatūrą, bet ir gyvenimą žvelgti giliau, atidžiau, jautriau, vis primenančią nedaryti ne tik kalbos, bet ir gyvenimo klaidų.
Mums, Jiezno vidurinės mokyklos 33 laidos b klasei, Ieva Kantakevičienė – ne eilinė mokytoja. Ji – mūsų Auklėtoja. Taip ją vadinome nuo 1975-ųjų, kai buvome penktokėliai, iki šiandienos – ir vadinsim, kol būsim gyvi. Už rūpestį, gaubusį mus, už išmintingą patarimą, už sugebėjimą tyliai ir santūriai įkvėpti vilties ir pasitikėjimo. Už reiklumą ir atlaidumą… Jau ketvirta dešimtis įpusėjo, kai mes – nebe mokiniai. Bet visas šitas kelias nušviestas gerų Auklėtojos akių šviesa: ji žinojo ne tik mūsų darbus, laimėjimus ir nesėkmes, bet ir vyrų, žmonų, vaikų vardus, jų gabumus ir ligas, takelius ir klystkelius. Ir vis atsiprašinėjo negalinti atleisti sau, kad per daug mus barusi, per retai gyrusi…
Todėl vis tik drįstame prieštarauti senajam Donelaičiui: ne, ne ,,niekings mūs veikalas amžio“, jei išeidamas žmogus palieka taip gražiai prirašytą savąjį gyvenimo lapą.
Ilsėkitės, Auklėtoja. Tebūnie lengva Jums priedzūkio žemelė…
Auklėtiniai
kai taip šiltai atsimenamas žmogus. Gražiai parašyta.