Kilkit paukščiais, skriskite, lėkit
Tūpkit ten, kur širdis pavilios.
Meile, darbu, tiesa užkerėkit
Žemę, žmogų ir savo rytojų.
Skamba paskutinis mokyklinis skambutis… Skamba jis kasmet… Kartojasi neišvengiamai, kaip pavasaris, žolė, triukšmas paukščių lizduose… Skamba kiekvieną pavasarį, bet vis kitiems.
Gegužės 31-ąją paskutinis skambutis nuskambėjo ir Stakliškių vidurinės mokyklos 57 laidos abiturientams. Juos į klasę pirmajai auklėtojos pamokai atlydėjo pirmokėliai.
Šventinis sveikinimas prasidėjo aktų salėje, kur iškilmingai buvo sugiedotas mokyklos himnas. Mokyklos direktorė L.Šernienė savo palinkėjimus abiturientams sudėjo į pasaką apie gležnutį pienės pūkelį. Sveikino ir atsisveikino pirmosios mokytojos, pirmokėliai, sėkmės ir svajonių išsipildymo linkėjo vienuoliktokai. Skambėjo mokyklos choro atliekamos dainos, jo nariai taip pat prisidėjo prie dešimtokų, mokyklos tarybos narių, draugų ir artimųjų palinkėjimų dvyliktokams.
Pagaliau žodis buvo suteiktas ir abiturientams. Jie perskaitė savo testamentą ir kartu su simboliniu mokyklos raktu perdavė dabar jau naujiesiems mokyklos šeimininkams –vienuoliktokams. Mokykloje abiturientai paliko baltą varpelį, kuris nuolat primins apie jų, 57-osios laidos, buvimą čia. O mokytojams, su atsisveikinimo grauduliu, buvo skirti skambūs eilėraščių posmai ir gėlės – už nuoširdų rūpestį, naudingas ir svarbias žinias dabarčiai ir ateities planams.
Paskutinis skambutis ilgas, graudus ir kartu toks brangus… Abiturientai, išlydėti susirinkusiųjų šypsenomis ir plojimais, šalia mokyklos pasodino ąžuoliuką, dar kartą patvirtinantį apie dvylika smagių mokymosi metų, praleistų Stakliškių vidurinėje.
Belieka tik linkėti, kad jų svajonės kiltų aukštai aukštai, o siekiai būtų atkaklūs ir tvirti.
Edita Valatkienė,
Stakliškių vidurinės mokyklos mokytoja
