Petras Navickas
Na štai, seni, kaip ir aš, metai jau baigia skaičiuoti savo laiką. Anūkas džiūgauja, kad jau ilgiau galės pas mane pabūti, mat tėvai vis neturi laiko su juo pabendrauti, pašposyti. Darbas ir darbas…
O aš, užsimaukšlinęs kepšę ant plikės dažnokai vis dar išgūrinu gamton. Senas tai senas, bet pasižvalgyti tai norisi. Papasakosiu, kokių grožybių prisižiūrėjau besigūrinėdamas po Prienus ir Birštoną…
Prieš Naujuosius sumąsčiau užsirident ant Šilavoto kalno pėsčiomis. Pramankštint senus dūlijančius kaulus, sąnarius prajudinti, kaip toj reklamoj. Net ir mažas žino, kad nereikėtų vaistų, geriau jau pasportuoti lėtai ir užtikrintai.
Taigis, lėtai kulniuoju į kalną. Kalno papėdėj žiūriu, keli šokoladuko popierėliai voliojasi. Lapnoju toliau. Nuo vidurio kalno ir prasidėjo linksmybės… Popieriukų daugiau, tušti butelaičiai raičiojasi, pakeliai nuo cigarečių stūkso, o dar aukščiau – izoliacinės akmens vatos gabalai sumesti ir dar saldainiukas pridėtas. Aha, pamaniau, tikras iššūkis tiems, kurie į kalnelį kopia… Iš pradžių pasistiprina, o nuo vidurio kalno jau taip išbadėja, tai kad pilvu nereikėtų šliaužti, užkanda, patraukia dūmelį, užgeria vandenėlio ir vėl kopia… O pačiame viršuje pasiūlymas: tie, kas pasiims tos akmens vatos gabalus, gali atseikėti sau ir saldainiuką, kur šalia padėtas.
Užsikabarojęs ant kalnelio pasigrožėjau Prienais ir nuoširdžiai nusispjovęs nusiridenau. Gūrindamas namo supratau, kad žmonės netvarkingi ir viskas. Aišku, galėtų pastatyti šiukšliadėžes, bet jas tikrai nukniauks, kaip ir turėklus, kuriuos kasmet nujuokina.
O Birštone dar gražiau. Norėdamas sutrumpinti kelią, patraukiau S. Dairiaus ir S.Girėno gatvės kiemeliu. Žiū, prie tokių grybus primenančių baisių šiukšliadėžių baldų, lentų tuntas. Tuntas tai tuntas, bet dar pridengtas šakomis. Ech, tų žmonių išradingumas! Matyt, galvoja, kad miške gyvena, tai ir reikia pridengti šakelėmis, kad smalsi akis nepastebėtų. Bet tik ne nuo manęs, nes per storus stiklus ir utėlę pamatyti gebu. Atvėpo lūpa ir dairausi, ogi, ant namo 23A parašyta. Nežinia, kurie čia tokie išradingi, nes namų tai daug, o gyventojų dar daugiau. Nukurnijau pas draugelį ir pasakoju, o šis besišypsodamas man pasakė, kad turbūt birštoniškiai, kaip ir tie italai, manantys, jog Naujuosius Metus reikia pradėti atsikračius visko, kas sena. Todėl prieššventiniu laikotarpiu išmeta senus žurnalus, drabužius ir net baldus. Matyt galvoja, kad kuo daugiau daiktų išmesi, tuo daugiau turtų atneš Naujieji Metai – antraip laimė pralėks pro šalį…
O jau apie tvarkelę prie kapinių, kur prekeiviai bardaką padarę, būtinai parašysiu ir dar fotkę įdėsiu, nes nežinia, kas ten tvarką palaikyti turi, bet vaizdelis, nuvykus aplankyti kapų, tikrai nekoks… Tikrai, kaip iš serialo: statau, dedu, ir dar plytom paremiu…
